Kalėdos atėjo

Galiu drąsiai sakyti, pas mane Kalėdos jau atėjo..... Ačiū Kalėdų Seneli, vadinasi tikrai buvau gera, jog man atsiunti tokių nuostabių žmonių. Dalyvavau siuvinėjimo forume viename žaidime, fėjų ..... Žodžiu ten merginos pildo norus. Norus išpildai ir gali sakyti savo norą... Mano noras buvo tilda angelą. Šiandien gavau savo norą, nuo vienos šaunios merginos iš Panevėžio... tik lėlė buvo ne Tildos angelas. Angelas buvo kur kas nuostabesnis, dar ir dabar į jį žiūrėdama negaliu atsidžiaugti... tai angelas, baltas, bet jis kitoks, nepaprastas.... Apibūdint - oi tikrai neina, į jį, o tiksliau ją reikia žiūrėti.... TOBULUMO VIRŠŪNĖ

Žinoma, Kalėdos man prasidėjo jau aną savaitę, kai būrys šaunių merginų pradžiugino nerealiu siurprizu, visos dalyvavo žaidime ir kiekviena iš jų padarė asmeniškai po pakabutį man. Jausmas nerealus, kai kažkas stengiasi ir daro dėl tavęs - aš be amo. Mano širdis ko gero iškris

Kam man reikalingas blogas

Šiandien facebooke radau vieną žinutę privertusią susimąstyti. Oi ne dabar pagalvojau, kai man užplaukia aš daug mąstau, tad čia tik viena apmąstymo diena iš daugelio. Bet ta žinutė paskatino mane rašyti. Privertė susimąstyti, kam iš vis sukūriau šį blogą. Pati peržvelgus kitus blogus ranku daug idėjų, darbelių, gyvenimo įvykių. O pas mane jis kažkoks padrikas, nei tai giriuosi daug, nei tai gyvenimo įvykius rašau. Galiausiai apsvarsčiusi supratau, aš čia ateinu, kai mano galvą pradeda spausti daug minčių, kurias norisi, kaip žirnius kažkur paberti. Ir dar supratau, kad aš rašau daugiau sau. Kai jausmai ar kažkurie gyvenimo įvykiai priverčia daug galvoti. Visa mano gyvenimo problema, kad pas mane galvoje dažnai būdavo labai daug minčių arba nei vienos. Tas periodas kaip nei vienos, gana blogas, tada būnu apatiška, viskam. Kaip čia pavadinti - besivystanti depresija. Taip patyriau tokių dienų, savaičių. Kai nesinorėjo lipti iš lovos, kai vaikščiojai kaip zombis, iš lovos į darbą, iš darbo į lovą ir staiga supratai, jog net tos pareigos nenori atlikti. Kad kažkas atrodo galvoje nutrūko, kad tavęs pradeda niekas nedominti. Net verkti nesinori, tik bukai stebėti į televizorių, nors net ir nesupranti kas rodo. Buvo tokia būsena. Dabar galiu tiksliai pasakyti, jog iš tos depresijos išlipti sunku, kad nelabai kas padeda. Kad padėti gali tik pas sau, pripažindamas, jog tuoj papulsi į dugną. (o kažkam ir reikia papulti į dugną, kad suprastum). Kaip aš supratau. Paprastai, vieną rytą atsikėliau ir praskleidžiau užuolaidos langą, pažiūrėjau į pražydusias ankstyvąsias tulpes. Jas auginau senokai, man jų daug kas pavydėjo, jos buvo tokios trapios miniatiūrinės ir pažįsdavo ankstyvą pavasarį. Išlįsdavo trumpas stiebas ir prasiskleisdavo didelis žalsvai raudonas žiedas. Aš kiekvieną pavasarį laukdavau, kada jos pradės žydėti. Man tai atrodydavo, jog prasideda pavasaris. Ir va būtent tą pavasarį, pravėrus langą supratau, jog aš nepastebėjau kada jos pražydo. Ir taip pat supratau, jog jos visiškai manęs nedžiugina. Tada pasidarė aišku, kokioje esu gilioje duobėje. Pradėjau galvoti kada tokia pasidariau. Žinai ką padariau pirmiausiai. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau į vaistinę. Ten kaip tyčia nebuvo nei vieno žmogaus. Prieinu prie senyvokos vaistininkės ir pasakau: "Man rodosi, kad man depresija". Ji ramiu balsu paklausia kaip jaučiuosiu, paklausinėja kokie požymiai ir panašiai. Tada aš pravirkstu ir išlieju viską: kaip man blogai, kad aš esu abejinga viskam, kad manęs nedžiugina niekas, kad man lyg gumulas stovi gerklėje, kad nenoriu nei rėkt, nei kalbėt, net verkti nenoriu". Ji ramiai mane išklauso ir duoda kažkokių vaistų. Kokių, nepasakysiu dabar. Tada man nerūpėjo. bet man įstrigo, jos pasakytas sakinys: " Labai gerai, jog jūs su pripažinote, kad jums blogai". Va tada aš pradėjau po truputį lipti aukštyn. Tikrai po truputį, savo valios pastangomis. Pradėjau išlipti iš lovos ir kalti į galvą, jog gyvenimas yra labai gražus. (oi jis tikrai tada nebuvo gražus). Pradėjau nuo mažų dalykų, po truputį atverti sau akis. Ir pradėjau išsigąsti, pasirodo aš tokia jau buvau keletą mėnesių: mano gėlės buvo nuvytę,namai baisūs, vyras namie ir taip nebūna- tad jis ir nesureagavo į mano būsena. Mergaitės, na taip vyresnioji pasirūpino mažesniaja. Bet tai, kokia buvau..... Aš išsigandau savęs ir tokio buvimo padarinių. Po to pirmojo negerumo priepuolio, buvau kritusi dar ir dar, bet tikrai ne taip giliai. Tiesiog pradėjau kovoti iš karto ir be vaistų, kad nekrisčiau giliai. Vitaminas B, tam puikus. xanax, bromezopam... trumpa, laikina priemonė. Kai sunku būna, kovoti sunku, o taipppp. Labai sunku. Tą gali suprasti tik buvęs toje duobėje. Būna žmonių stiprių, būna apsimetančių stipriais, būna silpnų. Prie kurių save priskirti. Turbūt negalėčiau nei prie vienų. Sakyčiau aš esu jautrus žmogus. Jautriems sunku, jie nenorėdami į viską skaudžiau reaguoja. Jie dažniausiai kitų nelaimes išgyvena ir prisiskiria sau. Tik tarp jautrių žmonių taip pat yra visokių. Yra komunikabilūs, yra uždari. Kokia aš ir vėl klausimas..... Esu jautri. "degtukas", labai greit užsižiebiu, bet labai greitai perdegu (kovoju su tuo). Kai perdegu pasidaro gėda dėl karštakošiškumo ir atsiprašau. Bet kai užsidegu, aš galiu įskaudinti žmogų (todėl ir kovoju su tuo) Esu garsiakalbė, bet čia mano prigimtis (pas mus šeimoje visi garsiakalbiai), bet būtent dėl to manęs nemėgsta (kažkodėl įsitikinę, jog noriu pasirodyti, bet tiesiog mano toks būdas, kuo daugiau nervinuosi, ar įrodinėju tiesą, tuo garsiau kalbu). Bendraujanti, bet tik tam tikrose erdvėse:darbe, gatvėje, internete. Kai peržengiu namų duris, aš būnu pavargusi nuo bendravimo ir noriu nuo visko atsiriboti, nuo skambučių, bendravimo. Noriu tylos. Savo tylos. Negaliu būti, kaip motina Teresė, aš visiškai neturiu kantrybės. Aš nemylu visų žmonių iš eilės. Tiesiog yra kurie man nepatinka ir aš to neslepiu. Bet kas susiję su mano šeima, aš esu griežtai kategoriška. Mano mergaitės yra tai už ką stosiu, visada ginsiu. Nes tai yra mano dalis. Vyras... chmmm. Gyvenam daug, gerbiu jį, turbūt ir myliu (nes kitaip negyvenčiau), bet jis mane gyvenime yra labai ir daug įskaudinęs. Ir čia įdomu, nes turbūt mane įskaudinę ir mergaitės, bet aš to neprisimenu. Bet kokiu atveju, jis mano vyras.(Bet vis dažniau atrodo, kad jis gyvena su manimi, nes yra naudinga. Kol jo nebūna pirmiau rūpinausi jo vaikais, reikalais, tėvais. Net galvoju, kad kai nereikės jo mama rūpintis, tada susiras kitą?) Ir dar mano broliai ir seserys. Čia šeima, čia tai kas yra šventa.... Bet visgi blogiausia mano ypatybė. Aš negaliu sudėlioti gražiai savo minčių. Kaip į lentynėles, jei pradedu jas kažkur dėlioti, nejučiomis kapstausi, kapstausi, kol suprantu, jog per giliai, filosofiškai pradedu dėstyti. Va čia problema. Tad grįžtu prie pradžios... Kam man reikalingas blogas. Žinoma sau, jog turėčiau kur padėti mintis kai pradeda spausti galvą. Ir ačiū tau Mielas Žmoguti, jog padėjai man šiandien tai suprasti....

Pasikalbėkime apie Keviną

Pasikalbėkime??? Ne perskaičius knygą iki pat pabaigos nesinori iš kalbėtis, norisi tylėti. O varge, norisi tylėti ir galvoti. ... Taip būna? Taip atsitinka? Žinoma, kad ne pas mus... O jeigu... Pradedi įkyriai apmąstyti apie kaimynų vaikus, galiausiai netgi savo. Matyti savo vyro klaidas. Taippp norisi šaukti, tu juk elgiesi taip pat, bet nenori matyti, nenori girdėti. Idealizuoji, manai, jog suvaidindamas kietą, rūpestingą tėvelį, viskas bus gerai. Tu būsi kietas, visi bus patenkinti. Liuks. Apie pačius vaikus, paslėptas emocijas. Kodėl jie tokie tampa. Žinoma, visuose reikaluose, dažniausiai yra kaltinamos mamos. Mamų sprendimai yra smerkiami. Jei vaikas pasielgė negeri, ieškoma priežasčių kažkur. Kur? Kažkur giliai paslėptų. O gal jos visai nepaslėptos, kartais vaikai jau gimsta tokie. Bet ne... visuomenė nori įrodyti, surasti kaltuosius. Kalbant apie vaikus, auklėjimą ir genus, atsimenu skaičiau kažkada D.Doncovos ražkurį romanėlį (oi kaip galima prisijuokti beskaitant, puikus laisvalaikio praleidimas). Ir ji aprašė, apie motiną, kurios vaikas sunkiai susirgo ir ji meldėsi, dievui viską pažadėjo, jog jis liktų gyvas. Na jis liko gyvas, bet tos moterėlės gyvenimas nenusisekė, pasikeitė jos sūnelis ir pasidarė blogas, žodžiu gyvenimo pabaigoj moteris keikė tą minutę kai sūnus pasveiko. Tad į gyvenimą ateina ir blogų ir gerų žmonių. Jų būna tikrai įvairių. Ir ne visi tokie tampa, tokiais ir gimstama. Ir jei kažkas aiškina kitaip, galėčiau prieštarauti. Žmonės turi įgimtas ir nuo prigimimo ydas, tad ir gimsta geri ir blogi. Kitas reikalas, kaip tu tvarkaisi su savo bėdomis. Gali būti su blogom ydom, bet mokėti valdyti jas. Čia jau mūsų suaugusių pasirinkimai ir sprendimai. Bet norėčiau grįžti prie knygos: Lionel Shriver "Pasikalbėkime apie Keviną" We Need to Talk About Kevin. Kodėl ėmiau ją skaityti? Galvoju, gal ir ne būčiau paėmusi, kaip ir nustebau nuėjusi į biblioteką ir vis pamačiusi tą knygą stovinčią, nors pati ją buvau jau įpusėjusi, norėjau pagriebti kokį žmogų už rankos ir įbrukti tą knygą. Kodėl? Nes man e ji patraukė jau nuo pirmų lapų. Kodėl iš vis ją paėmiau skaityti? Juokinga, bet aš pamačiau reklaminį filmuką apie šį filmą. Jame vaidina mano mėgstama aktorė Tilda Swinton (dievinu ją). Suintrigavo. Bet filmo nežiūrėjau. O nežiūrėjau todėl, kad norėjau pirmiau perskaityti knygą. Nes mano nuomone (bet čia gal tik man), kai peržiūriu filmą, man knygą skaityti sunkiau, nes negaliu įjungti savo fantazijos, kaip įsivaizduoju veikėjus, aplinką. Skaitydama aš noriu susikurti savo vaizdą. O pažiūrėjus pirma filmą, tai lyg pateiktas vaizdas, kurį tik pritaikai prie knygos. Fantazijai vietos nelieka. Dabar kažkada būtinai peržiūrėsiu filmą, noriu palyginti su tuo jausmu, kurį išgyvenau skaitydama. O skaitydama šią knyga išgyvenau daug jausmų.... pirmasis motinystės jausmą. paskui persipynė vaikų tarpusavio pavydo jausmas. Niekinimas, apatija, kerštas. Kaltės jausmas. Pabaiga... finalas, tokio jo nesitikėjau, pribloškė. Žiaurumas. Bet taip pat pradedantys atgimti kiti jausmai apie kuriuos kalbėjau anksčiau. Tai, kad mes galime save keisti. Kaip skaičiau knyga, kaip moteris, kaip mama, bandanti suprasti kitą moterį, mamą. Rekomenduoju skaityti tiems, kurie nori jausmų, tikrų jausmų.

Mano svajonių lėlė

Pagaliau radau šią nuostabią merginą, kuri daro nerealias lėles. Pirmiausiai atradau žavią lėlytę kažkur internete. Tada ėmiau ieškoti kas ją pagamino  (Man padėjo draugė). Ir štai radau šią nuostabią merginą. O dar kai pamačiau, jog ji nori padovanoti vieną iš savo darbų.... nesusilaikiau. Be proto noriu.... Ir žinoma tikiuosi, jog ji atkeliaus pas mane, į Lietuvą. Su nekantrumu lauksiu ir tikėsiu likimu...
Наконец, я нашла эту замечательную девушку, которая делает нереальные кукы. Прежде всего, я обнаружила, очаровательную куклу. Тогда я начала искать то, кто её сделалa (мне помогала подрушка). И вот, я нашла эту замечательную девушку. А потом, когда я увидела, что она хочет подарить одну из своих работ .... не воздержалась. я очень хочу её. И, конечно, я надеюсь... что она приходить ко мне, В Литву...... Я с нетерпением буду ждать и верит судьбои...

 

Kalėdų dvasia

Kalėdų dvasia dar jums nesijaučia? Man jaučiasi ir dar kaip, jau netgi pradėjau kalėdinių papuošalų gamybą. Žinoma, kaip įprasta tik laiko trūksta. Duokit daugiau laiko ....... Bettt, gamuba vyksta ir mano šiųmečiai pirmieji gaminiai

Jardin Privé "Trop chouette"

Pamačiau šiuos pelėdžiukus ir įsimylėjau. Jie man tokie mieli pasirodė, bet kaip paskutiniu metu ir sekasi, nežinau kaip panaudoti. ačiū dievui, buvo konkursas, tad prisiruošiau ir išsiuvinėti ir apipavidalinti. Rezultatu labai patenkinta, gal tik gailiuosi, jog nesirinkau natūralaus lino. Kažkaip turbūt natūraliame line, gal tie pelėdžiukai būtų išryškėję. O aš pasirinkau melsvai baltą (kaip dangų) 32 liną. Ir man spalvos atrodo šviesesnės nei originale. Ir plius, na nemoku fotografuoti. Nemoku ir tiek :))))

Dovanėlės

http://sweetingrida.blogspot.com/2012/08/dovanele-spalio-21-oktober-vasarele-jau.html#comment-form

Radau nuostabią merginą, su nuostabiu blogu, peržiūrėjau su dideliu malonumu. Labai daug grožio radau. O taip pat ši nuostabi mergina dalina dovanėles. Žinoma, jog tos dovanėlės noriu aš :))))

Kas gali nenorėti saldainių. Ogi visi. O tokius skanius "saldainiukus" rugpjūčio mėnesį dalina Viktorija http://adatelev.blogspot.com/2012/08/candy-time.html?showComment=1345433453695#c4860672817048403557

Gyvenimas

O taip tas gyvenimas nenuspėjamas ir bėgantis, taip sparčiai... Čia neseniai atšvenčiau gimtadienį, štai neseniai paminėjau mamos mirties metines. Įvykiai, o taip jų be proto daug, pvz.: mano dukrai suėjo 18 metų (viešpatėliau jau 18, o aš net 40 neturiu). Taip šie metai kažkokie greitai bėgantys, bet tikrai geri. Aš išlendu iš depresijos, bet sėdžiu kiaute, iš kurio vis dar nenoriu išlįsti (ten saugu, ten niekas negali tavęs pasiekti ir sužeisti). Gyvenimas bėga ...
Taip pat su rankdarbiavimu. Po truputį siuvinėju, darau atvirukus, tik labai jau po truputį, atrodo norų daug, bet savęs versti neišeina daryti daugiau ... Bet viskas eina naujomis vėžėmis, visas gyvenimas...
Aišku neišvengiamai atsiranda dienų kai tave kažkas skaudina, kai tavęs nesupranta, bet tai praeina ... atrodo kažkas tau apdaužė pasaulėlį, bet ateina toks gimtadienis, kai supranti, žmonės geri ir kad jie tave prisimena, ir kad esi kažkiek reikalingas. Tada susidėlioji tas nuo savo gyvenimo nutrupėjusias šukeles, sulipini ir jautiesi žymiai geriau, tvirčiau, netgi pasijunti labai laiminga...
Kad pasijustum laiminga, tikrai žmogui nereikia daug ... tik dėmesio. Mažo dėmesio ženklo. Ir staiga pasijunti labai laiminga ir reikalinga
Todėl draugai ir yra tylūs angelai, kurie pakelia mus ant sparnų, kai pats jau nepajėgi skristi :)
Ačiū Jums mano tylieji angelai .....

Su Velykom

Šiandien kai kam svarbi diena - Velykos. Man... net sunku paaiškinti, mes ją tikrai švenčiam: ryte bažnyčia, po to susiėjimas pas tėvus, kur mušame margučius, dalinamės gera nuotaika...
Ne išimtis ir šįmet. Ryte į bažnyčią ėjau (kas į mėnesį kartą stengiuosi nueiti į bažnyčią). O šiandien ypač norėjau, juk mano pagalvėlė jau bus Velykinėje procesijoje.

Na aišku fotografavimas, ne stipriausia mano sritis.
Buvo labai ilgos mišios :D 2 su puse valandos, tik gana greitai praėjo. Bet apie prcesiją. Na manau atlaidų procesiją matę daugelis. Tai pirmiausiai pagalvėlę pašventino ir ją nešė mano dukra. Malonu, be abejo malonu buvo. O kai mišių pabaigoje, kunigas asmeniškai padėkojo ir įteikė man dovanėlę, pasidarė dar maloniau. Kai pakvietė mane, ėjau pro visus visa nuraudusi, net pačiai juokinga. O kai pasibaigus mišiomis žmonės ėjo ir stengėsi užmesti akį į pagalvėlę, tai kažkaip na nežinau, matyt nepratusi prie tokio dėmesio.
Nors tiksliau pagalvojus, bijau pykčio ir paniekos. Žinau yra žmonių, kurie kreivai pažiūrės ir pasišaipys... Bet aš nenoriu piktų veidų, nenoriu veidmainių. Mėgstu atvirumą, tiesos sakymą į akis, o ne už akių. Čia turbūt tokie staigūs sukilę jausmai. Smagu, kai pagiria, bet kartu baisu pamatyti kreivą šypseną. Bijau piktų žmonių. Bet kartu bijau ir veidmainių.
Dovanėlė buvo labai maloni, prisiminimas ...

apie knygas

Apie knygas. Aš manau, jog kiekvienam dalykui, gyvenime, turi ateiti laikas, turi norėti pats. Kai pas mane ateina kokia išsilavinusi moteris ir ima meilės romaną bijodama ir gėdydamasi, aš atsakau - tai ne gėda. Tiesiog gyvenime visada yra tokių etapų kai tau kažko reikia.Būtent tam gyvenimo etapui. Kai yra sunku, trūksta šilumos, na kodėl ne meilės romanas. Kai nori tik šiaip atsipalaiduoti, na kodėl ne Doncovos detektyvas. Kai trūksta sielai peno, kodėl gi ne Šekspyras ar Coelas. Kai dvasinė tuštuma - kodėl, ne knyga savigydai ir saviugdai. Svarbiausiai pasiimti knygą tokią, kurios tau tuo momentu reikia. Aš mėgstu knygas, skaitau įvairias, bet... šiuo metu dar nežinau ką skaityti.
Paskutinė baigta skaityti knyga "kol dar gyva". Gal tas gyvenimo etapas ar kaip - nežinau. Bet ji mane sukrėtė, sukrėtė taip, jog paskutines pastraipas negalėjau skaityti. Nes aš verkiau. Labai stipriai verkiau. Ten gana tiksliai aprašyta žmogaus sergančio vėžiu paskutiniai mėnesiai, savaitės, dienos. Būtent jo būsena. Ką jis jaučia. Knyga sukrėtė. Kuri turi skaudžios patirties - rekomenduoju neskaityti, nes po to labai skauda. O kitiems - skaitykit, tik taip suprasit sergančius vėžiu. O dar baisiau kai tai yra jauni žmonės.
Šiuo metu daugiau neskaitau. Tiesiog nerandu šiam momentui įdomios knygos. Tiksliau neatrandu tinkančios, pasidėjau tris, bet neišsirenku ko noriu. Tad... vis dar renkuosi.
Ne skaitau, o siuvinėju

Ir visa tai tęsiasi. Kabinuosi nagais išlipti iš balos ir atrodo visas pasaulis nusistatęs prieš mane. Niekas nepadeda, nesupranta. O iš tiesų net ir nesakau, kad blogai. Save teigiamai stengiuosi įtikinėti. Būti kaip įprasta tik kad tai pasiseka gerų geriausiai iki pietų padaryti, paskui puolu dar giliau. Vakar turėjau tikrai malonų susitikimą. Grįždama namo galvoju, kad tik į svečius neužsuktų - nenoriu. O prieš išvykimą aprėkiau mergaitę. Dėl ko... dėl menkniekio, dėl ko seniau net nereaguočiau. O dabar žiauriai susinervinau. Ryte atsikeliu, iš lovos nesinori išlipti.
Tiesa jau pati savęs nekęsdama pradėjau vienų vaistų gerti. Bet kitą dieną peršalau ir dantis iškėlė, teko antibiotikų gerti, negėriau raminančių. Šiandien vėl atsikeliu, nieko nenoriu. Ir vėl vaistų gėriau.
 Aš nekenčiu savo bejėgiškumo. Nes aš su savimi nesusitvarkau. Net negaliu paaiškinti dėl ko man taip. Kasdien žliumbiu, dažnai pradėjau mamą prisiminti. Gal man čia ta pavėluota skausmo išraiška. Nežinau, tikrai nežinau. Bet žinau, jog man depresija. Nes tas nuotaikos nebuvimas jau tęsiasi seniai, net organizmas išsibalansuoja. Pradėjo paširdžius mausti. Nejaučiu laimės ir džiaugsmo. Tiesiog nejaučiu. Kažkoks nusivylimas, savimi. Tuštumo jausmas. Ir tokia keista būsena, nori būti laimingas, bet ... negali. Ir negali paaiškinti kodėl. Labiausiai pavargstu tvardydamasi prieš savo mažėlę. Labai save stengiuosi kontroliuoti. Vyresniajai jau pasakiau, kad duotų man laiko. Nes negaliu su ja kalbėti, man blogai. Man sunku spręsti jos bėdas, nes aš pati jų turiu. O vyras.... chmmm vyras.  Depresijos, čia ne depresijos. Čia išsigalvojimas, tinginystė. Jeigu ir būna depresija tai tik jam. O aš juk Rasa, aš stipri, man depresijų, nei ligų nebūna. Geriausia frazė: " Rasa, juk tu, tai ne aš". net ta tema nenoriu kalbėtis. Bet kai nejaučiu ramsčio, kur norėčiau jausti, tai kam jis iš vis yra...
Bet čia kalbu ne aš, čia tik mano bloga nuotaika.

Prisiminimai

Šiandien grįžtu iš Kauno ir nueinu pasitikrinti savo el. paštą ir netyčia randu vieną laišką, kuris nustebina. Jis iš Audriaus "Labuks, darau kratą savo kompe ir radau nuotraukų. Nežinau ar turit, tai persiunčiu".
Perskaitau ir amo netenku, taip tas nuotraukas atsimenu. Ten mano Aistės išleistuvės. Viešpatėliau, ten dar mano mama yra. Ir atsimenu, jog mes fotoaparatą užmiršom. Ir paprašėm Audriaus nufotografuoti.
Sakyčiau dabar, šiuo momentu atsiradusi nuotrauka, kur mes ir mano mama kartu, sukėlė labai švelnius jausmus. Gerus jausmus.
Ir nors  ta nuotrauka fotografuota tik prieš beveik dvejus metus, bet tada dar mama buvo gyva ir tikrai dar net nepavadintum sergančia.
 Labai šilti atsiminimai. Juolab, kad mama buvo mano Aistės pirmoji mokytoja :)

Religija

Klausausi Stingo. Dieve, kaip aš jį dievinu. Buvau jo koncerte ir sužinojau, jog vėl koncertuos, taip užsimaniau ir vėl. Tai mano muzika, per kurią galiu verti, džiaugtis, klausytis, kaifuoti. Dievinu Stingą ...
Aišku kyla klausimas, ką turi bendro Stingas ir religija ;))))))) Taigi nieko :)))) Tik tiek, jog kai skamba man patinkanti muzika aš galiu laisvai reikšti mintis, jos pyla iš galvos viena po kitos, aš galiu "lieti" jausmus. Kitaip nei prie televizoriaus. Aš jį kai rašau turiu išjungti, jis mane blaško, trukdo. Pametu mintis. Taip pat kaip ir mobilus telefonas. Rašai ir staiga suskamba ir bac, turi kalbėti, o atrodo tokios šaunios mintys eina ir nueina pro šalį. Kažkur pasivaikščioti....
Tad grįžtu prie religijos. Sąžiningai pasakysiu.... aš nesu praktikuojanti katalikė. Į bažnyčią einu, na pradėjau eiti. Į mėnesį kartą. Aš taip pasižadėjau, bet bažnyčia kaip institucija nepasitikiu, kaip ir kunigais. Aš buvau išpažinties,per uošvio laidotuves ir per mamos laidotuves. Viskas. Mano nuomone bažnyčioje yra kai kurių man nesuprantamų suvaržymų. Pvz.: mes su vyru bažnytinės santuokos neturim, vadinasi gyvenam nuodėmėj. Vadinasi ir mūsų vaikai jau lyg ir ne visai kokybiški :))) Aš galiu eiti išpažinties, bet man išrišimą duoda tik išskirtinais atvejais, tada galiu eiti komunijos. Tad kam man eiti tos išpažinties, jei aš mano nuomone nuodėmių sunkių nepadariau, stengiuosi gyventi dorai. O kiekvieną kartą nuėjusi sakyt jog gyvenu nuodėmėj, na nematau tam reikalo. Ir paskutinis liapsusas, kai kunigas man pareiškė jog negaliu perimti mamos Carito vadovės pareigų nes aš esu nesusituokusi bažnyčioje. Pala pala, o ką man daryti, jei vyras buvo pirmą kartą susituokęs bažnyčioj, tai kaip jam dabar išsiskirti, na kažkokia neaąmonė. O galiausiai tas pats kunigas išsiaiškina, jog Caritas ir santuoka, visgi neturi įtakos tam. Juokas per ašaras ...
Tai čia su bažnyčia. Visai kitas reikalas, dėl dievo. Dievu aš tikiu. Kaip ir tikiu angelais. Bet čia mano tikėjimas ir nepriklausomai, patinka man tie kunigai ar ne, dievu aš tikiu ...
Tad prie esmės.... Nagi manęs paprašė tikybos mokytoja (gėda ir sakyt, jog tai buvo prieš 2 metus). Jog jubiliejiniams 100 bažnyčios metams, persiuvinėčiau procesijos vieną iš pagalvėlių. Na pagalvojau, kas čia tokio, padarysim. Ir ji atnešė man originalią. OOOOO aš amo netekau pamačiusi tokią relikviją. Tai RELIKVIJA. Įdedu nuotrauka, kurioje matyti, kada ji buvo išsiuvinėta ir pasiūta

Taip taip 1957 metais. Žinokit, mane suėmė pagarbi baimė, visgi tiek laiko atlaikiusi ir atkartoti tą naujai, uuuuuuu. Ji atrodo taip

Pirmiausiai ką padariau, tai pradėjau ieškoti medžiagų. pirmiausiai nusipirkau vieną medžiagą. Paskui pagalvojau, jog reikia palikti būtent tai kas buvo, prasišlaviau  po parduotuves ir radau, tikrai panačią ir faktūra ir spalva medžiagą. Toliau sekė siūlų paieškos, čia man padėjo Rasaulė, ji man suveikė Madeira silk siūlus. Tik va tas prisivertimas pradėti. Sąžiningai sakau - bijojau. Labai, man tai pasirodė .... na nežinau. Visgi tu darai ne sau. Tad norisi viską atlikti tobulai. plius, jog lapai siuvinėti šešėliavimo būdu, o aš juo nesiuvinėjusi. Išsitraukiau visas knygas ir internetą ir pirmiausiai ėmiau studijuoti, kaip aš ką darysiu. Pradėjau nuo persipiešimo ant audinio. Naudojau kalkę. Pirmiausiai perpiešiau ant kepimo popieriaus, tada per kalkę ant audinio. Žiūrėjau... studijavau. Na kažkas ne taip. Tada pradėjau internete ieškoti kaip atrodo vynuogės lapai, sakralinės taurės. Ir panorau pakoreguoti, įdėti truputį savo veido. Kaip sekėsi.... o dievulėliau, aš labai stengiausi ir pirmasis pagyrimas buvo iš mano mergaitės. Ji pasakė:" žinai mama, o man taviškis gražesnis". Žinau jog ji žiūri kitaip. Aš jos mama. Bet mane pačia rezultatas taip pat džiugino.

Tik kai lapus išsiuvinėjau, norėjau lapų viduriuką padailinti ir pasirodo, jog pas mane per tamsus siūlas. Tai palikau kaip yra ir vėl užsisakiau pas Rasaulę parduotuvėj kelias spalvas ir lauksiu kada Aistė parveš iš Vilniaus bandysiu toliau.

Na ką tada ėmiausi vynuogės uogų, tokias uogas jau esu jaunystėj siuvinėjusi, ant lino, tad knygose pasitikslinau ir siuvinėju. Tik ir vėl ėmiau korekcijos. Vynuogių kekės yra platesnės, tad daugiau uogyčių pridėjau. Ir dar spalvos tikrai neidentiškos. Aš ėmiau pastelinių spalvų, šviesesnių nei originale.

Dirbu tikrai atsakingai, kiek norai kertasi su nemokšiškumu ir galimybėmis, čia jau kita kalba.
Tiesa tai bažnyčiai šįmet jau ir yra jubiliejiniai metai ir aš pažadėjau jog iki Velykų, jau pagalvėlę pabaigsiu, plius pasiūt dar reikia. Bet manau spėsime. Nes dabar pirmu numeriu siuvinėju ja.
Pasakysit, kodėl jaudinuosi... atsakysiu sąžiningai. Tai pirmas darbas kuris nėra iš schemos, tai lyg tai atkūrimas kažko seno ir vertingo, plius pridedant kažką savo.  Ir kai po kažkiek daug metų, kažkieno paprašys vėl persiuvinėt ir jei papuls galbūt panašios į mane, vertinančios tai ką aš turiu rankose. Blebambački, galiu būti ir mirusi, bet žinosiu, jog palikau nors trumpam kažką vertingo :) Sau prisidedu kaip pliusiuką. Nes dabar jaučiuosi ne tik atlikėja, bet ir prisidedanti prie kūrimo :)
Sakysit svaičiotoja, pasipūtėlė. Na aš nemanau, nes aš jaučiuosi kitaip.
Bet apie ką aš čia dabar ... pirmiau darbai, paskui rezultatai

Grįžtu į siuvinėjimą

Turiu didelę problemą. suprantu, jog problema.... Siuvinėju po kelis darbelius vienu metu ... negalima taip. Tą ir pati žinau. Bet...
Todėl ir atsiranda daug pradėtų darbų.....
Buvau apleidusi siuvinėjimą. Neteikė jis man jokio džiaugsmo ir staiga susizgribau, jog reikia pradėt. O nuo ko pradėti? Žinoma, nuo to kas pakels nuotaiką. Iškuičiau pradėtus darbus - nesuviliojo. Ėmiau vieno ėmiau kito - "neveža". Turiu daug darbelių, kuriuos privalau išsiuvinėti, bet ...
 Tad pasiėmiau naują medžiagos gabalą, schemą, susiradau siūlus ir pradėjau siuvinėti sau norimą paveikslėlį, jau senokai nusižiūrėtą, Tad taip sausio mėnesį prasidėjo žingsnelis, po žingsnelio grįžimas į siuvinėjimą. Kodėl grįžau ... todėl, jog tą darbelį siuvinėjau su pasimėgavimu ir malonumu, tik kad jis tapo dar vienu pradėtuku, bet labai norėčiau, jog šįmet jis taptų ir pabaigtukas ....
Tad taip atsirado Nimue "Seneliukai". Jo vieta jau laukia, mano virtuvėje, šalia Nimue "girtuokliuko" ir "Blynukų" (Dideliausias ačiū hejdi).

Na ką graži pradžia, tad reikėjo imtis darbų, kuriuos buvau numetusi. Ir kuriuos privalėjau pabaigti. Vienas iš jų tai buvo avantiūra. Pradėta dar 2011 metais, bet taip ir neužbaigta. Tai labai smagus žaidimas (ačiū Renatai) ir kai pradėjo ryškėti grožis, kuris turės būti, mmmmm .... iškarto supratau, jog tai bus arbatos dėžutė draugei, kuri šįmet šventė 40 metį. Tad reikėjo, tik rimtai kibti į darbą. Kibau ir rezultatu tikrai džiaugiausi. Išėjo šauni dėžutė. DMC dizainas, daug spalvų, siuvinėjau ant lino.

Paskui vėl norėjau padaryti ką nors sau ir ėmiausi .... Man viena labai draugiška mergina iš galery. ru perdarė mano norėtą schemutę, fėjukę, kaip aš jos seniai norėjau ir padarė būtent taip kaip aš norėjau su visomis spalvomis. Siuvinėjau ant balto evo, DMC siūliukai. Tik .... buvo vienas jos prašymas, nesidalinti su niekuo schema. Tad ir nesirodau daug viešumoje, jog nereikėtų atsiprašinėti dėl schemos dalinimosi.

Po šio, kibau vėl į darbus, kuriuos privalėjau padaryt. Įsirašiau į RR ir mes ten nuspredę siuvinėti didesnius darbelius. Vis atidėliojau ir dievulėliau padariau suvestinę, jog iš penkių merginų, aš vienintelė nieko nepabaigusi, kokia gėda.  Net savo nepasibaigiau. Tad kadangi žinau, jog šio RR savininkė tikrai čia neužeis, pasirodysiu, kaip man sekasi jai siuvinėti. Patikslinsiu, nerealus dizainas. Tik vienas sunkumas, jog siuvinėjame ant lietuviško lino, o jis yra labai smulkus. Ir schemos kokybė nelabai kokia, tad ko neįžiūriu, įsijungiu kompiuterį ir iš jo siuvinėju, nors pasakysiu, jog neblogas akių gadinimas. Taip pat ir parodau kiek savo išsisiuvinėjusi RR. Ten bus gėlių fėja. Mažai, tik pradėta, bet merginos sakė, jog maniškio neatiduos RR, kol aš pati neišsisiuvinėsiu, tos fėjos. Tad teks pasistengti :))))

Toliau, oooo toliau tuo nepasibaigė .... Aš reguliariai stengiuosi pasiuvinėti savo svajonių kupidomą. Pusę turiu, bet reikia užsispirti ir kitą pusę pabaigti, nes jau gėda, pradėjusi keli metai atgal, bet dar tik pusė. Pasirodau, kaip jis dabar atrodo CSC "Cupidon"

Tęsti, žinoma tęsiu. Gavau ekstra užsakymą. Iki balandžio vidurio reikia išsiuvinėti Zolotoje Runo, auksinio miražo serijos merginą su gyvate. Ir ką manot - žinoma, pradėjau. Ir sutikau tik todėl, jog ten yra nedaug darbo. :)

Ką gi, šįmet jau neturiu daugiau pradėtų darbų, Tik turiu pradėtų ir nepabaigtų nuo seniai. Pirmiausiai, tai Sels knygų skirtukas (kurį užmiršau nufotografuoti, paskui Dimensions katinėlis, širdelių medis.

Ai dar tiesa pernai norėjau išsiuvinėti vieną paveikslą gimtadieniui, bet deja gyvenimas planus pakoregavo ir liko pradėtas, bet aš jį vistiek kada nors pabaigsiu. Ir žinoma sesers vyrui noėjau išsiuvinėti Dimensions katinėlį. Kas žino, gal ir pradėsiu, bet tikrai žinau, jog nespėsiu pabaigti. Tiesiog jau nespėsiu.

Na pagalvokim, gal ir viską sudėjau.... ne ne viską, dar vieną procesą turiu, bet jam skirsiu atskirą žinutę, ten mano išbandymas ir pasididžiavimas...........
Tad tam kartui tiek, kitą kartą tikiuosi bus jau ne pradėtukai, o pabaigtukai :)))

Pamąstymai

Prisiverčiau kažką parašyti. Kiekvieną kartą įeidama skaičiau savo paskutinį parašytą postą. Kiekvieną kartą.... ir kiekvieną kartą man darydavosi baisu. Kokie tada pranašiški negeri jausmai buvo užėję. Rašiau 17 dieną apie mamą, būtent po vidurnakčio ji ir mirė. 
Tai buvo toks skaudus dalykas, kad jau praėjo pakankamai laiko kai galiu apie tai kalbėti.
Taip taip sulaukiau savo gimtadienio. Tik kad tokios nelabai linksmos buvo. Palaidojom ir kitą dieną sulaukiau aš to gimtadienio. Nors aš norėjau, kad jo dar sulauktų ir mama.
Meluočiau jei sakyčiau, jog neskauda. Skauda dar ir dabar praėjus 8 su puse mėnesio. Ir galiu drąsiai sakyti, jog dėl netekties tokį skausmą pajutau pirmą kartą.
Niekada negalvojau, jog gali skaudėti taip ilgai ir giliai.
Pradžioje nesupratau kas įvyko, viskas buvo, kaip per rūką. Ėjau, dariau, nelabai supratau kas vyksta. Atrodė, jog veiksmas tik iš šono, tau sako užuojautą, tu sėdi, eini, bet nesupranti. Pats sunkumas atėjo vėliau, gerokai vėliau. Kai nueidavau į darbą, ten mes su ja susitikdavome kasdien, jos kabineto durys buvo prieš manąsias. Kiekvieną kartą trinktelėjant durims, laukdavau kada užeis pas mane. Bet neužeidavo. Laukdavau skambučio, bet paskui atsimindavau, jog jos telefonas pas mane, neprisiverčiau, net garso melodijos pasikeisti. Pas tėtę, į namus užsuku retai. Negaliu, nors tėtė jau persitvarkė, aš ieškau jos daiktų.
Aš jos labai pasiilgdavau ir būtent su tuo ilgesiu atėjo supratimas, jog jos jau nėra ir nebus. Taip staiga
Bet... skausmas po truputį slopsta, gyvenimas eina sava vaga...bet savo Aistės facebooke neseniai radau seną įrašą, kuris man buvo kaip tik tinkamas tai būsenai ...
"Man nereikia dovanų, nebent pakankamai ilgų kopėčių, kad galėčiau apkabinti tuos, kurie išėjo per anksti"
:)