Artėja mano gimtadienis. kažkaip labai nelaukiu. Jokio noro švęsti... ne ne dėl to kad metais pasenau. Dėl mamos.
Kas metą būtent tą dieną kai gimiau, būtent tą valandą mama visada parašydavo sms ar paskambindavo " Rasa su gimtadieniu, tu šiuo metu jau gimei".
Verkt norisi, kai suprantu, kad šįmet ji nepaskambins :(
Taip aš ją kasdien matau, bet ji nekalba.
Toks skausmas suspaudžia, kad ašaros nejučiomis rieda
Kaip svajonės pildosi
2011 m. birželio 17 d., penktadienis
2011 m. birželio 9 d., ketvirtadienis
Psichologija
Pagal psichologija - ligonis, pradžioje būna neigimas, paskui susitaikymas.
Su artimaisiais panašiai.
Pradžioje neigi, jog ligoniui blogai. Stengiesi pagerėjimus matyti ten kur jų galbūt ir nėra. Nori priploti tą žmogų, kuris pasako, jog viskas, laikas pradėti susitaikyti, jis nepagerės. Norisi negirdėti, kai tau pasakoja ligos eiga.Nenori matyti ir girdėti, nes tuo metu girdi ir matai tik tai ko pati nori.
Vieniems ši būsena būna trumpa, kitiems ilga ir skausminga.
Po to ateina kita stadija - susitaikymas. Ligonis vis dar nesusitaikęs. Bet artimieji jau pradeda susitaikyti, nes ... atsimerki ir pamatai, jog tas ligonis negyvena, jis tik guli. Kamuojamas skausmo. Jog tai jau nepilnavertis gyvenimas.
Tada prisimeni kažkieno pasakytą frazę: " viena lašalinė ligoniui, tai tik dar viena diena kančių". neigimo fazėj, tu nuo tokių žodžių pasipiktini, nori išdrąskyti akis pasakiusiam.
Susitaikymo fazėje, pamatai, jog tai yra tiesa, nes tos dienos pasidaro tokios pačios ir skausmingos - ligoniui. Ir patiems artimiesiems, nes žiūrėti į skausmo kankinamą žmogų darosi per sunku, nes galiausiai supranti, kad jau nebežinai kaip jam padėti. Nes skausmo numalšinti negali, o ir žiūrėti į pusiau miegantį ir jau mažai kalbantį darosi per sunku.
Kita fazė tai nuo neigimo, perėjimas į susitaikymą tada, kai tu pradedi bijoti artimų žmonių skambučio. Taip tu lankaisi pas tą žmogų kasdien, slaugai, prausi, tvarkai žaizdą, rūpiniesi ir bijai skambučio. Telefono nepaleidi iš rankų ir pamačius tik vieną skambutį, tavo širdis staiga apmiršta ir drebančia ranka atsiliepi, nes bijai išgirsti tą, ko visai nenori girdėti.
Tuo tarpu susitaikymo fazėje tu pati paskambini medikams ir paklausi, matau pablogėjimą ir bijau kad gali kraujuoti, ką tuo atveju man daryti. Išklausai pamokymo, kaip pasidaryti tamponus ir bandyti užspausti kraujuojama vietą (nes iki pagrindinės arterijos jau nebetoli, kaip ir iki širdies) ir kad iš karto skambinti greitajai, nes tuo metu tu galėsi padėti tik taip. O kadangi medikė - giminaitė, paguodžia, jog taip gali ir neatsitikti, o jei netyčia ir atsitiktų, svarbiausiai turim nesiginčyti ir nesipykti, o tvirtai apsispręsti iš karto, ar mes norėsim, kad vežtų į ligoninę ar ne. Nes iš esmės pasikeitimo nebus jokio, tik... ar ji mirs namie, ar pakeliui į ligoninę, ar pačioje ligoninėje.
Būtent susitaikymo fazėje tu jau pripažįsti, kad ligonis mirs. Tu nežinai kiek tai tęsis savaitę, mėnesį ar net kelis mėnesius. tu tą aiškiai pradedi suprasti, kad kitos išeities jau nebebus. Ir nesvarbu, jog vien apie tai pagalvojus, tu imi pasikūčiodama verkti, tai nesvarbu - esmė ta, kad tu tą supratimą apie mirtį jau pradedi priimti į samonę.
Nes mirtį tu pradedi suprasti kitaip. Mirtis tau pradeda atrodyti kaip išsigelbėjimas nuo kančių, nuo neišvengiamo dalyko. Kai ligonio skausmas pasidaro didesnis ir baisesnis už pačią mirtį.
Tada pradedi savo sąmonę po truputį pertvarkyti. Lyg atsibundi iš kažkokio sapno. Supranti, o gal tik pagalvoji, jog tai mes neleidžiama tam žmogui išeiti. Juk mes laikome tai susietomis nematomomis ir tampriomis gijomės, nes mes bijome jos netekti, prarasti. Mes nepaleidžiame. mes elgiamės savanaudiškai. Bet kai matai, jog pats žmogus kabinasi į gyvenimą, jog jis dar toje nesusitaikymo fazėje, kaip gali paleisti.
O gal būtent ji ir jaučia tą mūsų nesusitaikymą su jos praradimo, gal dėl to ji ir stengiasi dar pabūti su mumis?
Matyt labai daug priklauso nuo žmonių artumo, pas vienus tos gijos ilgesnės, pas kitus trumpesnės.
Daug jausmų, daug neišsakytų minčių ... Galvojau, reikia užslopinti kažkuo. Bet.... užslopinti jausmai, taip ir lieka užslopinti, jie graužia vidų, ėda ir staiga pratrūksta - dažniausiai negerom formom.
Aš noriu verkti, aš noriu šaukti... taip man yra baisu, taip man yra sunku. Bet gal kai aš tą visą pragyvensiu, iššauksiu, išverksiu - ir galiausiai pilnai susitaikysiu.... matyt tada aš vėl galėsiu gyventi ramiai toliau. .... Juk žmonių, kuriems jauti būtent tokius jausmus, su kuriais sieja būtent tokios gijos, yra ne tiek jau ir daug. Ir matyt todėl, taip stipriai skauda.
Su artimaisiais panašiai.
Pradžioje neigi, jog ligoniui blogai. Stengiesi pagerėjimus matyti ten kur jų galbūt ir nėra. Nori priploti tą žmogų, kuris pasako, jog viskas, laikas pradėti susitaikyti, jis nepagerės. Norisi negirdėti, kai tau pasakoja ligos eiga.Nenori matyti ir girdėti, nes tuo metu girdi ir matai tik tai ko pati nori.
Vieniems ši būsena būna trumpa, kitiems ilga ir skausminga.
Po to ateina kita stadija - susitaikymas. Ligonis vis dar nesusitaikęs. Bet artimieji jau pradeda susitaikyti, nes ... atsimerki ir pamatai, jog tas ligonis negyvena, jis tik guli. Kamuojamas skausmo. Jog tai jau nepilnavertis gyvenimas.
Tada prisimeni kažkieno pasakytą frazę: " viena lašalinė ligoniui, tai tik dar viena diena kančių". neigimo fazėj, tu nuo tokių žodžių pasipiktini, nori išdrąskyti akis pasakiusiam.
Susitaikymo fazėje, pamatai, jog tai yra tiesa, nes tos dienos pasidaro tokios pačios ir skausmingos - ligoniui. Ir patiems artimiesiems, nes žiūrėti į skausmo kankinamą žmogų darosi per sunku, nes galiausiai supranti, kad jau nebežinai kaip jam padėti. Nes skausmo numalšinti negali, o ir žiūrėti į pusiau miegantį ir jau mažai kalbantį darosi per sunku.
Kita fazė tai nuo neigimo, perėjimas į susitaikymą tada, kai tu pradedi bijoti artimų žmonių skambučio. Taip tu lankaisi pas tą žmogų kasdien, slaugai, prausi, tvarkai žaizdą, rūpiniesi ir bijai skambučio. Telefono nepaleidi iš rankų ir pamačius tik vieną skambutį, tavo širdis staiga apmiršta ir drebančia ranka atsiliepi, nes bijai išgirsti tą, ko visai nenori girdėti.
Tuo tarpu susitaikymo fazėje tu pati paskambini medikams ir paklausi, matau pablogėjimą ir bijau kad gali kraujuoti, ką tuo atveju man daryti. Išklausai pamokymo, kaip pasidaryti tamponus ir bandyti užspausti kraujuojama vietą (nes iki pagrindinės arterijos jau nebetoli, kaip ir iki širdies) ir kad iš karto skambinti greitajai, nes tuo metu tu galėsi padėti tik taip. O kadangi medikė - giminaitė, paguodžia, jog taip gali ir neatsitikti, o jei netyčia ir atsitiktų, svarbiausiai turim nesiginčyti ir nesipykti, o tvirtai apsispręsti iš karto, ar mes norėsim, kad vežtų į ligoninę ar ne. Nes iš esmės pasikeitimo nebus jokio, tik... ar ji mirs namie, ar pakeliui į ligoninę, ar pačioje ligoninėje.
Būtent susitaikymo fazėje tu jau pripažįsti, kad ligonis mirs. Tu nežinai kiek tai tęsis savaitę, mėnesį ar net kelis mėnesius. tu tą aiškiai pradedi suprasti, kad kitos išeities jau nebebus. Ir nesvarbu, jog vien apie tai pagalvojus, tu imi pasikūčiodama verkti, tai nesvarbu - esmė ta, kad tu tą supratimą apie mirtį jau pradedi priimti į samonę.
Nes mirtį tu pradedi suprasti kitaip. Mirtis tau pradeda atrodyti kaip išsigelbėjimas nuo kančių, nuo neišvengiamo dalyko. Kai ligonio skausmas pasidaro didesnis ir baisesnis už pačią mirtį.
Tada pradedi savo sąmonę po truputį pertvarkyti. Lyg atsibundi iš kažkokio sapno. Supranti, o gal tik pagalvoji, jog tai mes neleidžiama tam žmogui išeiti. Juk mes laikome tai susietomis nematomomis ir tampriomis gijomės, nes mes bijome jos netekti, prarasti. Mes nepaleidžiame. mes elgiamės savanaudiškai. Bet kai matai, jog pats žmogus kabinasi į gyvenimą, jog jis dar toje nesusitaikymo fazėje, kaip gali paleisti.
O gal būtent ji ir jaučia tą mūsų nesusitaikymą su jos praradimo, gal dėl to ji ir stengiasi dar pabūti su mumis?
Matyt labai daug priklauso nuo žmonių artumo, pas vienus tos gijos ilgesnės, pas kitus trumpesnės.
Daug jausmų, daug neišsakytų minčių ... Galvojau, reikia užslopinti kažkuo. Bet.... užslopinti jausmai, taip ir lieka užslopinti, jie graužia vidų, ėda ir staiga pratrūksta - dažniausiai negerom formom.
Aš noriu verkti, aš noriu šaukti... taip man yra baisu, taip man yra sunku. Bet gal kai aš tą visą pragyvensiu, iššauksiu, išverksiu - ir galiausiai pilnai susitaikysiu.... matyt tada aš vėl galėsiu gyventi ramiai toliau. .... Juk žmonių, kuriems jauti būtent tokius jausmus, su kuriais sieja būtent tokios gijos, yra ne tiek jau ir daug. Ir matyt todėl, taip stipriai skauda.
2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis
2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis
smulkmenos
Atėjo toks metas, kai labai panorau daryti smulkmenas. Mielus širdžiai darbelius skirtus dovanoms. Vieną iš dovanų pasirodysiu čia. Jis jau greitai pasieks savininkę ir tikrai žinau jog neatras čia šio darbelio..Lili points motyvas, knygų skirtukas, labai mielai merginai. Siuvinėta ant belfast natūralaus lino, 3 DMC spalvos., apsiūtas. su krakmolu sukietintas. Aš pavadinčiau darbelis iš PRIMITIVE serijos
Dėžutė. Siuvinėta ant evo. Pradėjusi buvau senokai, tiesiog dabar panorau pabaigti ir apipavidalinti. Ši dėžutė taip pat dovana ir keliaus į Daniją
O čia veidrodėlis. Dizainas imtas iš siuvinėjimo žurnalo. Siuvinėta ant aidos 20, 6 DMC spalvos. Radau šiuos paukščiukus ir labai norėjau kur nors įkelti. Nerealiai gražūs jie man pasirodė
Kita dovanėlė laukia savininkės. Tai nemokamas dizainas. rastas kažkuriame bloge. japoniukė. Schemą radau seniai ji tokia mažutė. Siuvinėjau ant plastikinės kanvos. 7 DMC spalvos Išsiuvinėjau abi puses, kurias paskui sulipinau. Ir rezultatas. Telefonui puošmena
Dėžutė. Siuvinėta ant evo. Pradėjusi buvau senokai, tiesiog dabar panorau pabaigti ir apipavidalinti. Ši dėžutė taip pat dovana ir keliaus į Daniją
2011 m. gegužės 7 d., šeštadienis
2011 m. balandžio 26 d., antradienis
Dimensions "Angels kises"
Kai pamačiau šį dizainą jis manęs neypatingai sužavėjo. Bet už tai sužavėjo mano Medą. Beprotiškai. Jau pernai užsimanė jį turėti, bet laiko stoka neleido jo pabaigti pernai. Bet va šįmet pabaigiau.
Įdomiausiai, jog kuo daugiau jo išsiuvinėdavau, tuo labiau jis man patikdavo. Galiausiai kai dariau BS, aš net nenorėjau skubėti, jis mane stulbino. Nežinau kodėl, bet ir aš įsimylėjau tuos angeliukus :)
Rėmą jau turėjom užsakę seniai. Tiksliau išsirinko pati Meda. Nuėjom į rėminimo dirbtuvę, o ji ateina ir atsineša rėmo pavyzdį: " Noriu šitokio". Aišku pardavėjas dar ieškojo ir nešė kokius 5 pavyzdžius, bet aš sutikau su Medos nuomone, jog šis buvo gražiausias. Tas pats buvo su pasportu, mes su pardavėju atrinkinėjom kokius 6 pasportus. O Meda dar tik atrenkant parodė, jog šis jai gražiausiai atrodo. Galiausiai mes pripažinom, kad ko gero tikrai, anas geriausias. Rezultatas ..... na taip, rezultatas man patiko. Žinoma, aš rėminau jį pati namie ir pravargau 2 valandas, bet rezultatas mane sužavėjo :)
Įdomiausiai, jog kuo daugiau jo išsiuvinėdavau, tuo labiau jis man patikdavo. Galiausiai kai dariau BS, aš net nenorėjau skubėti, jis mane stulbino. Nežinau kodėl, bet ir aš įsimylėjau tuos angeliukus :)
2011 m. balandžio 18 d., pirmadienis
Jau 2011 prasidėjo
Mano gyvenime kažkoks štilius. Baisu, gal gyvenimo rutina ar kas. Skaičiuoju ką gero įdomaus nuveikiau, bet ... pasižiūriu, kad nieko gero. Na truputį padekupažinau, truputį pamezgiau, 2 atvirutes padariau, pasiuvinėjau (tame tarpe trečią kart tą patį metriką) ir ... lyg tai viskas.
Iš rimtesnio siuvinėjimo... Sudalyvavau vienam žaidime ir padariau biskorniuką. Negaliu atsispirti Barbaros Anos kerams. Ji mane užburia, šios varlytės ne išimtis. Ir tai tikrai ne pabaiga šios dizainerės darbams. Tik kad kas to laiko paskolintų.
Na ir pagaliau baigtas paveikslas Aistei. Siuvinėjosi greitai, tik, kad to laiko trūksta ir dar buvo siūloma aida 14. Ją ir ėmiau, bet jei tektų rinktis antrą kartą, pasirinkčiau smulkesnę aidą. Nes išėjo nemažas paveikslas. Šiaip man jis patinkantis.
Noriu siuvinėti daugiau. Angeliukų pabaiga ant nosies, reikia atviruką padaryti, yra užsakyti žirgai, kuriuos pradėjusi, tik dirbti. Tik va su laiku.... na gal susigriebsiu, nes per pusę metų mažai padariusi, net pačiai gėda
Iš rimtesnio siuvinėjimo... Sudalyvavau vienam žaidime ir padariau biskorniuką. Negaliu atsispirti Barbaros Anos kerams. Ji mane užburia, šios varlytės ne išimtis. Ir tai tikrai ne pabaiga šios dizainerės darbams. Tik kad kas to laiko paskolintų.
Na ir pagaliau baigtas paveikslas Aistei. Siuvinėjosi greitai, tik, kad to laiko trūksta ir dar buvo siūloma aida 14. Ją ir ėmiau, bet jei tektų rinktis antrą kartą, pasirinkčiau smulkesnę aidą. Nes išėjo nemažas paveikslas. Šiaip man jis patinkantis.
Noriu siuvinėti daugiau. Angeliukų pabaiga ant nosies, reikia atviruką padaryti, yra užsakyti žirgai, kuriuos pradėjusi, tik dirbti. Tik va su laiku.... na gal susigriebsiu, nes per pusę metų mažai padariusi, net pačiai gėda
2011 m. sausio 21 d., penktadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)