Mano mylimi dizainai.

Myliu Barbara Ana dizainus, tiesiog myliu, dalyvavau RR norėjau ir gavau juos Tik dabar apipavidalinti reikia

Esu pati išsiuvinėjusi kelis Barbaros biskornus

 O dabar Kalėdinės dovanos prasitęsė su Barbara Ana

Meilė yra ne tada, kai randi su kuo gyventi - O tada, kai randi be ko negali gyventi

Žiema

Taip pasirodė žiema... pagaliau sniegas. pasiilgau sniego, man lietūs darganos kažkodėl kelia depresiją.
Visa savaitė netyla televizija ir laikraščiau, o taip pat ir internete žinios - Jurgelevičiūtė apsivogė :D Na negražus reikaliukas, bet kad sulauks TOKIO dėmesio  - netikėjau. Visų laidų pagrindinė  tama- Jurgelevičiūtė. Net Kedžio temą užgožė :D O ką jau kalbėt apie tai, jog elektrai abonentinis mokestis bus ir t.t. Tai nesvarbu. Gal ir gera akcija sugalvota. Juk liaudis nesinervins, nepiketuos... nes jiems tokia  naujiena, kad žvaigždė apsivogė - žymiai patrauklesnė :D
Bet kiekvienam savo. O man pačiai. Man pačiai norisi kalėdų, jau galvoju, kad gal pasidaryti kalėdinių atvirukų. O gal šiaip smulkmenėlių. Dar nežinau ką bet jau norisi. tad grįžusi namo jau imsiu įgyvendinti savo idėjas

Dekupažas.

Ką gi grįžtu prie dekupažo. Visus reikmenis buvau užnešusi ir įgrūdusi giliai giliai. Bet buvau žadėjusi sesutei padaryti arbatai dėžute, tad ir išsitraukiau visus reikmenis. Dėžutei paveikslėlį rinkau pagal jos charakterį. Ji tokia linksma - net nusprendusi kokią jai papuošalų dėžutę darysiu , jau seniai turėjau viziją ir net idėjas buvau paskolinusi viename siurprize. Bet čia ateičiai - o dabar rodausi

Mano angelė

Juodas periodas. Taip norėčiau apibūdinti šias dienas. Pavargstu. Vakar vežiau uošvius pas gydytoją, šiandien jis nusprendė pats važiuoti (4 km). Ir žinome būnu darbe - sulaukiu skambučio anytos: "Būk gera nuvežk mane namo neatsimenu ar dujinę išjungiau. Nuvežu ir atgal parvežu, bet pasirodo ji neperspėjo uošvio. Nerandam jo, gerai kad paskambina mano sesuo ir pasako jog į mano namus buvo atvažiavęs. Pagaunu jį ir perduodu anytą. Bet ramybė tęsiasi tik pusvalandį - anyta skambina su isterija: "Jam lašalinės niekas nestatė, jam blogai - spaudimas žemas. Greit vežk į greitukę"  Apraminu anytą ir pasakau kad susiskambinsiu su gydytoja. Aišku susiskambinu ir pasako, jog jo venos nuo chemijos trūksta ir neina pastatyti lašalinės, tai suleido į užpakalį ir ten tik gliukozė su vitaminu C ir kad jis jaučiasi gerai, tik peršalęs. Tik kad tegul mažiau anyta pergyvena.Aš tai tą žinau, bet ji mane išveda iš kantrybės. Darbe, namie jau gyvenu parengtį - išgirstu skambutį ir verkt noriu - pavargau, nuo tokio absurdiško lakstymo.

bet gyvenimas sau, o mano malonumai sau.  Baigiau siuvinėti ir pagaliau įrėminta mano angelė. Tai ji bus mano ir tik mano, nes ji be proto man patiko. Ir siuvinėjau galvodama, jog kažkas turi saugoti mane. Ir aš ją turiu. Rėminimą truputį įsivaizdavau kitokį, ir norėjau kitokio, bet šį darbą patikėjau savo seseriai. Ir iš tiesų kai pirmą kartą pamačiau ... nelabai ir patiko. Bet kai atradau gerą vietą jai kabėti, kur daug šviesos patenka, man tas rėmas pradėjo patikti. O gal čia kalta ir mano depresija :) Bet tikrai žinau jog čia yra mano angelė :)

Dekupažas

Kai pabaigiau savo mokslus - sakiau viskas - laisvė. Siuvinėsiu ir siuvinėsiu. Deja, deja. Pasakyk savo planus Dievui, kad turėtų iš ko pasijuokti. Užgriuvo nauji rūpesčiai. Pavargstu, labai pavargsu. Fizinis darbas lieka fiziniu, bet pavargstu daugiau psichologiškai. Kad ir vakar. Man į darbą paskambina anyta ir isterijoj didelėj. Nesuprantu kas darosi, paprašau jog nusiramintų ir paaiškintų. O ji verkdama aiškina jog uošviui didelis  spaudimas, permušimai, kad reikia į greitaja vežti, bet jis užsispyrė vienas važiuot.  Sakau nusiraminti, tuoj atvažiuosiu. O kaip tyčia pas mane atėjusi  į darbą mano mama, jai reikėjo atspausdinti kai kuriuos dokumentus, palieku ją darbe, už raktų ir pas uošvius važiuoju. Nuvažiuoju labai greitai, žiūriu anyta iš vis isterijos priepuolyje - išsigąstu, per šidrį pereina. Klausiu kur uošvis, o ji man isterijoj - jis išvažiavo, sakau sėdam mikliai važiuojam. O jei jam kelyje negerai pasidarys, reik mastyti kaip jo mašiną reikės parvaryti jei kartais guldys į ligoninę. Visą kelią anyta praverkia, kad grįžęs iš ligononės uošvis nesukalbamas , jis tik grįžo - cigaretę užtraukė. O jis tik po chemijos. Paskui vėmė, bet apkaltino jog anyta kad į sriubą kažko pridėjo. Galiausiai nuvažiuojam į greitukę. O jis išeina iš ten. Visiškai neligotas, sveikas. Mes klausiam ką sakė, o jis nieko vaistų reik pirkti. O kadangi jis dabar jau nekalba, tiksliau kalba, bet balso negirdėt., anyta sėda į jo mašina o aš nulekiu klausti kas nutiko, ką jam sakė. O ten budinti sesutė ramiai pasako, jis atvažiavo ir paprašė spaudimą pamatuot ir pažėrė vaistus,kurie, anot jo, jam nuo spaudimo nepadeda. Aš klausiu, o ar jis bent užsiminė ir atsivežė vaistus nuo blogumo, kur onkologoniam jam išrašė. Ji akis išpūtė jis to net nesakė. Paprašiau kad iškviestų gydytoją ir nuėjau atsivesti. Žinoma su anyta atsivedėm su piktumais, bet kas iš to, jis pasirodo jog tų vaistų net nepasiėmė, o anyta namie nerado. Ir mums tik pasiūlė kad kreiptumėmės į gydančią gydytoją, nes jo spaudimas tiesiog puikus. Išlėkė uošvis šypsodamas, o mes su anyta paskui pasimetę. Ir anyta pasakė, jog dabar galvoja, jog jis gerokai šokdina ją. Ji jau grįžo namo su juo. Pikta pasidarė. Aš esu likusi viena su savo mergaite. Dėl uošvio ligos ryte kėliausi - palikdama mergaitę namie lėkdavau padėti, vakare tas pats. Galvojau grįš uošvis - apsvarstys, pasinaikins gyvulius, juk gauna neblogas pensijas. Man kasdien su benzinu važinėti brangu, o ir pavargstu, bet pasirodo klydau. O kai eilinį kartą paskambinau mergaitei ir pasakiau, jog iš savo sesers ją pasiimsiu vėl ne po darbo, o vėliau nes vėl turiu važiuot pas uošvius.... jos balse išgirdau nusivylimą. Kaip pajutau. Kaip jai reikia manęs, kad nors aš būčiau šalia : o dabar vyresnioji Klaipėdoj, vyras užsienį, aš darbe arba tvarkausi pas uošvius. Ar toks gyvenimas.
Tad šiandien rami diena buvo po visų įvykių ir su maniške nusprendėm užsiimti dekupažu. Maniškė darėsi sau pieštukinę, o aš savo mergaitėms pradėtas, bet numestas dėžutes papuošalams. Grįžau iš darbo, suvalgėm manų košės ir ėmės darbo. Šiaip buvo akimirkų kai vos nesikeikiau ir sakiau dekupažas ne man atgrubnagei, visa dažuota, visa virtuvė paskleista įrankiais :D Ir keikiau, galvoju daugiau neužsiimsiu. Bet kai diena buvo karšta ir dažai ir lakas džiūvo greit. Pabaigiau. Ir labai apsidžiaugiau. Man patiko tai ką padariau.
O pirmą pabaigiau dėžutę Medai
Paveikslėlį rinkom abi, aš sakiau kad čia fėjukė, o ji praminė "Coliuke" Tad lieka coliukė. Padekoravau klijuojamais swarovskio kristalais. Man Medai norėjosi dėžutę padaryti vaikiška. Kažką su pasakom, su švelnumu, kas tiktų 10 metei mergaitei. Kažko linksmo, pasakiško, švelnaus.

O va mano 16 metei jau norėjo kažko tokio dar neišeinant iš vaikystės, bet kartu jaunatviško, gražaus ir linksmo. Prie jos komodėlės vargau ilgai. Pirmiausiai numušė ūpą kol suklijavau varlytes. Labai nesisekė. Po to nesugalvojau kokį stogelį daryti, padariau vienaip - viską nubrūžinau - negražu ir numečiau. kai dabar pasiėmiau, jau turėjau viziją. Pirmiausiai stogą ir rankenėles nudažyti žaliai. O stogelyje norėjosi ramunių pievos, kad varliukai atsikėlę šokinėtų. O kokia pieva be rasos lašelių, tad stogelį derinau žalią su ramunėlėmis ir rasos lašeliais (bespalviais swarovskiais). O kadangi varlytes labai nesėkmingai klijavau, jas truputį pasendinau. Galutinis variantas patiko. Reikia sulaukti grįžtatnčios vyresnėlės, kad ji pati įvertintų mano triūsą.

Karalaitė ant žirnio

Prinesė, būtent siuvinėdama supratau, kad čia ji.... ta tikroji princesė. Kai ėmiausi siuvinėti, ji man neįspūdinga pasirodė. Siuvinėjau tik tam, kad jos norėjo viena mergina. Bet besiuvinėjant kilo tokia meilė, tokie gražūs jausmai. Tiesiog atrodė, jog siuvinėju pasaką. O kai dekoruoti ėmiau, tai žinokit, kaip princesei norėjosi visko ko geriausio ir karoliukų ir swarovskių. Žodžiu kai pabaigiau - rezultatu buvau labiau nei patenkinta. Ir jau šiandien pat supakavau, jog išsiųsčiau savininkei, kad kartais nesusigundyčiau ir netyčia nepalikčiau sau.
tad trumpi duomenys apie ją: Siuvinėta ant Zweigart lino Belfast (32), sp. Antique green, 15 DMC spalvų, panaudota Mill Hill karoliukai, swarovskiai klijuojami ,dydis 125 x 117 kryželių

Kitas labai mažas pakištukas su savo istorija. Jį dariau labai ekspromtu, savo vyro puseseriai, už paskolintą pirmajai komunijai suknelę. Suknelė buvo be proto graži, tad kažko standartinio nesinorėjo jai padovanoti už paslaugą, tai prie martinio butelio surezgiau ir mažą dovanėlę, su kuria taip pat istorija. Kai gavo ji akis išpūtė ir pasakė - žinai dar galėjai ir didesnę pridėti prijuostę - aš dievinu tokius dalykėlius. Tad pasižadėjau Kalėdoms padaryti didesnį variantą

Diplomas

Valio pagaliau, pagaliau diplomas rankose. Dabar galėsiu siuvinėt ir siuvinėt. Ar daug siuvinėt, na stengiuosi. Bet diena tai tikrai tokia smagi, pakylėta. Nors iš tiesų kažkoks širdį neramumas, o kas toliau? Mokslai tai pabaigti. Ką reikės veikti. Lyg tai norėtųsi dar tų mokslų. Bet ... finansai neleidžia :( Juolab, kad vyresnioji dukra išeina mokytis. Bet ta puikia proga foto pasidariau, su savo mergaitėmis, kurios palaiko visuose gyvenimo svarbiuose įvykiuose ir Aistės drauge.

Klasės susitikimai

Šiandien buvau klasės susitikime.

Prieš 5 metus teko dalyvauti vyro klasės susitikime, man ten pasirodė įdomu. Man nepažįstami žmonės ir pamačiau keistą savo vyro elgesį, jis norėjo kad viskas atrodytų tobulai ir žmona ir maistas kurį nešėsi, netgi šnekėdamas, kalbėjo tokiu pakylėtu balsu. Paskui buvo šokiai, na ir mes išvažiavome. Po kiek laiko maniškis pasakė: "Per klasės susitikimą - tikėjausi pamatyti kažką naują, kažkokius kitus žmones ... bet nusivyliau. Viskas likę taip pat. Kas buvo pasikėlę tas liko, kas bendravo grupelėm , bendrauja ir dabar, kas buvo paprastas taip ir pasiliko.

Mane su mano klasės sustikimu užklupo netikėtai. Netgi labai. Man tiek veiklos : baigiamojo gynimas, vyresniosios dukros išleistuvės, mažosios komunija ir kaip iš giedro dangaus - skambutis. "Rasa čia mes su kitu klasioku pakalbėjom, gal paorganizuotum susitikimą" Suglumau, paskui kaip kokia altruistė pagalvojau kodėl gi ne. Iššūkis. Ėmiau galvoti apie datą, kaip tai turi vykti, nors gynimas jau kabėjo ant nosies.  Ir nors jau jaučiau kad pradėjau išsekti. Bet nieko tokio, aš gi galiu. Apsigyniau darbą, liko 2 dienos iki susitikimo, o aš iki 2 nakties sėdėjau ir masčiau, ką čia įdomaus sugalvojus, kokius žaidimus pravedus, lėkiau su kitomis salę puošt......

Skubu

Vis skubu, bėgu, lekiu. Pasižiūrėjau ką gero nuveikiau. Ir nusprendžiau, kad nieko. Bendrai ne - nuveikiau.intensyviai bandau diplominį rašyti, darau mokytojoms visokius pagyrimo raštus ir panašius dalykėlius. Mano Aistei jau tuoj išleistuvės, mažajai pirmoji komunija. Tiek daug norėjau joms padaryti ta proga, kad atsimintų, bet per lėkimą atkritau ir dabar jau nieko gero nepadarysiu. Bet pakuičiau paieškojau. pasirodo esu padariusi keletą darbelių. Smulkių, bet yra. Ir dar - naujas hobis atsidaro, na ne hobis tiksliau bandymas dekupažinti.

šiaip ... smulkmenos

taip taip tik smulkmenos. Kažkada pamačiau internete be proto žavingą katinėlį su sparnais. Ilgokai ieškojau internete schemos ... ir neradau. neradau ir nereikia, pasitaikė galimybė ir nusipirkau. nes jam atsispirti negalėjau. O kai gavau, tai viską mečiau. Privalėjau jį išsisiuvinėti, jis toks žavus. o kai išsisiuvinėjau, galvoju, na kur jį pritaikyti ... kur kažkaip pamaniau, jog gražiausiai būtų ant pagalvėlės ir mano vyras paskambina (jis buvo užsienį) ir klausia  - ką siuvinėji? Aš jam pasakiau jog tą katinėlį. O jis man iškarto "Tai to jį pritvirtink prie pagalvėlės ir į automobilį įsidėk, juk dažnokai mūsų Mada užmiega ir gražu ir naudinga" Tad idėja patiko, taip ir padariau. pritvirtinau ant maximoj pirktos pagalvėlės ir aplinkui pritvirtinau nertą lininę juostelę (kurią taip pat pirkau internetinėj parduotuvėj) Tad žinokit, jei pamatysit, žalią citrą su ant galinio lango šia pagalvėle, ten aš :D

O tos smulkmenos mane labai traukia, po pagalvėlės nesusilaikiau ir padariau biskorną... Kam nežinau, nes aš jo nenaudosiu, turbūt kam nors padovanosiu. O iki tol lai stovi. (čia jau antras biskornas, kuris stovi ir neturi šeimininko. Tiesiog man juos patinka daryti). O siuvinėjau aš jį iš internete surastos schemos, kuri buvo padaryta su pm programa. Siuvinėjau ant žalio ewo DMC siūliukais. Ir labai apsidžiaugiau, jog mano pirkta sugutė boružėlė, labai tiko :)

Dovana

Kaip būna sunku su dovanomis. Mano draugės vyrui buvo šįmet jubiliejus. O aš draugams ir giminėms, esu pasakiusi, jog dovanoms paveikslą siuvinėsiu tik per jubiliejus. mano draugė buvo išrinkusi kokio nori paveikslo, o jos vyras anksčiau yra pasakęs jog nori kažko truputį nuogo. Šiaip ilgai mąsčiau siuvinėti, ką draugė išsirinko, ar ko nori jos vyras. bet maniškis tarė paskutinį žodį - dovana tai jam, o ne jai. Tad jis paėmė išrinko schemą, o aš tik išsiuvinėjau ir rezultatas buvo toks

siurprizai

Dievinu siurprizus, be proto. Ir gaminti ir gauti. Pačią siurprizo idėją jau buvo aptarę merginos, kažkada tai seniai. O esmė buvo, surašyti savo svajonė, kurios nesugebi ar neturi laiko pagaminti pati ir tau kažkas padarys. O pati kažkam padarysi. Man burtai lėmė, jog gavau merginaą su lengvom svajonėm, jei tik laiko daugiau - galėjau jas visas išpildyti. Tik kad to laiko kaip įprasta viskam trūksta. Jos pirma svajonė buvo prijuostė ir receptų knygelė, taigi ėmiausi darbo, siuvime man labai padėjo Reska, aš jai savo mintis susakiau, o ji padėjo išpildyti. Nes siuvime ne kokia iš manęs siuvėja. Taigi gavosi bendras toks variantas. O dėl receptų knygelės, labai norėjau padaryti ką nors savo, kad būtų mano kurta. Tad nusipiešiau ant popieriaus taurę su puodeliu ir ėmiausi darbo. Tą piešisnį su adata ir siūlu išsiuvinėjau ant receptų knygelės. 

Vėliau pagalvojau, jog man kažko trūksta, niekad gyvenime nebuvau dariusi žirklėms dėkliuko, tad Rne (mergina, kuriai dariau siurprizą) dar padariau žirklėms dėkliuką. Mano akimis rezultatas buvo neblogas.  Daryti ir siuvinėti buvo vienas malonumas. Kai padariau pradėjau ieškoti tinkamos sagutės. Ir ši širdelė pasirodė tinkamiausiai. Nors ir nelabai patogi dažnai segioti. Bet prie bendro dizaino atrodė geriausiai. O ar siurprizas patiko, tai gali pasakyti, tik pati savininkė.

Aš pati gavau siurprizą nuo vienos labai šaunios forumietės hejdi. Ir kai nuėjau į paštą atsiimti, pasakysiu sąžiningai - rankos drebėjo. O kai pradariau, mano emocijos lipo per kraštus. Aš gavau pačią didžiausią svajonę :) Į virtunę Nimue "pancakes". Pas mane jau vienas Nimue paveikslėlis kabėjo ir aš norėjau jam į kaimynystę blynukų.. Ir gavau. Bet man buvo dovanėlių ir daugiau: Adatų knygelė, kurios man labai reikėjo ir smeigtukinė su angeliukais (kaip angelų kolekcionierei) su mano vardo ir pavardės pirmosiomis raidėjis. Dovanos sužavėjo. O su smeigtukinėmis, jau kita kalba. Jų aš nenaudoju, jas aš pradėjau kolekcionuot. Jos man kaip suvenyrai. Labai gražūs daikčiukai.

Fėja

Pamačius šias fėjukes, kažkodėl iš karto pagalvojau apie Sigute. Pirmiausiai galvojau apie pačias fėjukes, bet kai pamačiau fėjų abėcėlę iš karto supratau, jog jai bus dovana - būtent ši fėja. O vėliau raidės bus visai jos šeimai. Tik eilinė bėda, Mano fotoaparatas tragiškas. Derinau, bandžiau net 16 kadrų, bet nuotrauka prasta išėjo. Reik geresnio fotoaparato

Aš ir aš

Norom nenorom grįžtu prie siuvinėtojų susitikimų, kuris vyko Kaune. Smagu buvo, prisiminimų daug. O labiausiai džiaugiausi, jog galėjau pasirodyti savo antrąjį aš :D Kurį man padovanojo forumo moderatorės. Siurprizas geras ir netikėtas man buvo. Todėl jau galvoju suorganizuoti ir kitoms jų antrųjų aš siurprizą.

Kalėdos, tai jau seniai praėjo

Taip taip Kalėdos jau praėję. Bet sesei buvau pažadėjusi Kalėdinę dovaną į virtuvę. O kaip studentui, žinoma vienos nakties pritrūko. Na gal ne vienos, kažkur  3 savaites vėlavau. Bet ... dovana jau įteikta.

Pagaliau nauji metai. O su jais - žinoma, nauji darbai, nauji rūpesčiai. Diplominis ant nosies, o kur dar dovanos. Ruošiu, net suplukusi. Vienas paveikslas kada nors, kiti 2 jau turi būt vasariui. O kur dar kiti. Žodžiu gyvenimas ritasi. Ko aš noriu ir tikiuosi. Teisybe pasakius - nežinau. Žinau, jog labai daug jubiliejų. Žinau jog daug gerų žmonių, kuriuos norėsiu pasveikint. Kodėl taip galvoju? Priežastis paprasta - aš per šias kalėdas gavau tiek daug dovanų, jog supratau kad yra daug žmonių, kuriems rūpiu. Koks jausmas? Žinoma - beprotiškai geras.
Žinot, kas yra malonu - malonu kai nueini į paštą ir beveik kas antra diena gauni dovanėlę, malonu, kai į namus ar į darbą ateina žmogutis su dovana. Išrinkta, padaryta būtent tau. Pasijunti taip gerai .... Kad nusprendi, jog tokį malonumą nori padaryti visiems tau svarbiems žmonėms.