Juodas periodas. Taip norėčiau apibūdinti šias dienas. Pavargstu. Vakar vežiau uošvius pas gydytoją, šiandien jis nusprendė pats važiuoti (4 km). Ir žinome būnu darbe - sulaukiu skambučio anytos: "Būk gera nuvežk mane namo neatsimenu ar dujinę išjungiau. Nuvežu ir atgal parvežu, bet pasirodo ji neperspėjo uošvio. Nerandam jo, gerai kad paskambina mano sesuo ir pasako jog į mano namus buvo atvažiavęs. Pagaunu jį ir perduodu anytą. Bet ramybė tęsiasi tik pusvalandį - anyta skambina su isterija: "Jam lašalinės niekas nestatė, jam blogai - spaudimas žemas. Greit vežk į greitukę" Apraminu anytą ir pasakau kad susiskambinsiu su gydytoja. Aišku susiskambinu ir pasako, jog jo venos nuo chemijos trūksta ir neina pastatyti lašalinės, tai suleido į užpakalį ir ten tik gliukozė su vitaminu C ir kad jis jaučiasi gerai, tik peršalęs. Tik kad tegul mažiau anyta pergyvena.Aš tai tą žinau, bet ji mane išveda iš kantrybės. Darbe, namie jau gyvenu parengtį - išgirstu skambutį ir verkt noriu - pavargau, nuo tokio absurdiško lakstymo.
bet gyvenimas sau, o mano malonumai sau. Baigiau siuvinėti ir pagaliau įrėminta mano angelė. Tai ji bus mano ir tik mano, nes ji be proto man patiko. Ir siuvinėjau galvodama, jog kažkas turi saugoti mane. Ir aš ją turiu. Rėminimą truputį įsivaizdavau kitokį, ir norėjau kitokio, bet šį darbą patikėjau savo seseriai. Ir iš tiesų kai pirmą kartą pamačiau ... nelabai ir patiko. Bet kai atradau gerą vietą jai kabėti, kur daug šviesos patenka, man tas rėmas pradėjo patikti. O gal čia kalta ir mano depresija :) Bet tikrai žinau jog čia yra mano angelė :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą