Apie knygas. Aš manau, jog kiekvienam dalykui, gyvenime, turi ateiti laikas, turi norėti pats. Kai pas mane ateina kokia išsilavinusi moteris ir ima meilės romaną bijodama ir gėdydamasi, aš atsakau - tai ne gėda. Tiesiog gyvenime visada yra tokių etapų kai tau kažko reikia.Būtent tam gyvenimo etapui. Kai yra sunku, trūksta šilumos, na kodėl ne meilės romanas. Kai nori tik šiaip atsipalaiduoti, na kodėl ne Doncovos detektyvas. Kai trūksta sielai peno, kodėl gi ne Šekspyras ar Coelas. Kai dvasinė tuštuma - kodėl, ne knyga savigydai ir saviugdai. Svarbiausiai pasiimti knygą tokią, kurios tau tuo momentu reikia. Aš mėgstu knygas, skaitau įvairias, bet... šiuo metu dar nežinau ką skaityti.
Paskutinė baigta skaityti knyga "kol dar gyva". Gal tas gyvenimo etapas ar kaip - nežinau. Bet ji mane sukrėtė, sukrėtė taip, jog paskutines pastraipas negalėjau skaityti. Nes aš verkiau. Labai stipriai verkiau. Ten gana tiksliai aprašyta žmogaus sergančio vėžiu paskutiniai mėnesiai, savaitės, dienos. Būtent jo būsena. Ką jis jaučia. Knyga sukrėtė. Kuri turi skaudžios patirties - rekomenduoju neskaityti, nes po to labai skauda. O kitiems - skaitykit, tik taip suprasit sergančius vėžiu. O dar baisiau kai tai yra jauni žmonės.
Šiuo metu daugiau neskaitau. Tiesiog nerandu šiam momentui įdomios knygos. Tiksliau neatrandu tinkančios, pasidėjau tris, bet neišsirenku ko noriu. Tad... vis dar renkuosi.
Ne skaitau, o siuvinėju
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą