Pasikalbėkime apie Keviną

Pasikalbėkime??? Ne perskaičius knygą iki pat pabaigos nesinori iš kalbėtis, norisi tylėti. O varge, norisi tylėti ir galvoti. ... Taip būna? Taip atsitinka? Žinoma, kad ne pas mus... O jeigu... Pradedi įkyriai apmąstyti apie kaimynų vaikus, galiausiai netgi savo. Matyti savo vyro klaidas. Taippp norisi šaukti, tu juk elgiesi taip pat, bet nenori matyti, nenori girdėti. Idealizuoji, manai, jog suvaidindamas kietą, rūpestingą tėvelį, viskas bus gerai. Tu būsi kietas, visi bus patenkinti. Liuks. Apie pačius vaikus, paslėptas emocijas. Kodėl jie tokie tampa. Žinoma, visuose reikaluose, dažniausiai yra kaltinamos mamos. Mamų sprendimai yra smerkiami. Jei vaikas pasielgė negeri, ieškoma priežasčių kažkur. Kur? Kažkur giliai paslėptų. O gal jos visai nepaslėptos, kartais vaikai jau gimsta tokie. Bet ne... visuomenė nori įrodyti, surasti kaltuosius. Kalbant apie vaikus, auklėjimą ir genus, atsimenu skaičiau kažkada D.Doncovos ražkurį romanėlį (oi kaip galima prisijuokti beskaitant, puikus laisvalaikio praleidimas). Ir ji aprašė, apie motiną, kurios vaikas sunkiai susirgo ir ji meldėsi, dievui viską pažadėjo, jog jis liktų gyvas. Na jis liko gyvas, bet tos moterėlės gyvenimas nenusisekė, pasikeitė jos sūnelis ir pasidarė blogas, žodžiu gyvenimo pabaigoj moteris keikė tą minutę kai sūnus pasveiko. Tad į gyvenimą ateina ir blogų ir gerų žmonių. Jų būna tikrai įvairių. Ir ne visi tokie tampa, tokiais ir gimstama. Ir jei kažkas aiškina kitaip, galėčiau prieštarauti. Žmonės turi įgimtas ir nuo prigimimo ydas, tad ir gimsta geri ir blogi. Kitas reikalas, kaip tu tvarkaisi su savo bėdomis. Gali būti su blogom ydom, bet mokėti valdyti jas. Čia jau mūsų suaugusių pasirinkimai ir sprendimai. Bet norėčiau grįžti prie knygos: Lionel Shriver "Pasikalbėkime apie Keviną" We Need to Talk About Kevin. Kodėl ėmiau ją skaityti? Galvoju, gal ir ne būčiau paėmusi, kaip ir nustebau nuėjusi į biblioteką ir vis pamačiusi tą knygą stovinčią, nors pati ją buvau jau įpusėjusi, norėjau pagriebti kokį žmogų už rankos ir įbrukti tą knygą. Kodėl? Nes man e ji patraukė jau nuo pirmų lapų. Kodėl iš vis ją paėmiau skaityti? Juokinga, bet aš pamačiau reklaminį filmuką apie šį filmą. Jame vaidina mano mėgstama aktorė Tilda Swinton (dievinu ją). Suintrigavo. Bet filmo nežiūrėjau. O nežiūrėjau todėl, kad norėjau pirmiau perskaityti knygą. Nes mano nuomone (bet čia gal tik man), kai peržiūriu filmą, man knygą skaityti sunkiau, nes negaliu įjungti savo fantazijos, kaip įsivaizduoju veikėjus, aplinką. Skaitydama aš noriu susikurti savo vaizdą. O pažiūrėjus pirma filmą, tai lyg pateiktas vaizdas, kurį tik pritaikai prie knygos. Fantazijai vietos nelieka. Dabar kažkada būtinai peržiūrėsiu filmą, noriu palyginti su tuo jausmu, kurį išgyvenau skaitydama. O skaitydama šią knyga išgyvenau daug jausmų.... pirmasis motinystės jausmą. paskui persipynė vaikų tarpusavio pavydo jausmas. Niekinimas, apatija, kerštas. Kaltės jausmas. Pabaiga... finalas, tokio jo nesitikėjau, pribloškė. Žiaurumas. Bet taip pat pradedantys atgimti kiti jausmai apie kuriuos kalbėjau anksčiau. Tai, kad mes galime save keisti. Kaip skaičiau knyga, kaip moteris, kaip mama, bandanti suprasti kitą moterį, mamą. Rekomenduoju skaityti tiems, kurie nori jausmų, tikrų jausmų.