Kam man reikalingas blogas

Šiandien facebooke radau vieną žinutę privertusią susimąstyti. Oi ne dabar pagalvojau, kai man užplaukia aš daug mąstau, tad čia tik viena apmąstymo diena iš daugelio. Bet ta žinutė paskatino mane rašyti. Privertė susimąstyti, kam iš vis sukūriau šį blogą. Pati peržvelgus kitus blogus ranku daug idėjų, darbelių, gyvenimo įvykių. O pas mane jis kažkoks padrikas, nei tai giriuosi daug, nei tai gyvenimo įvykius rašau. Galiausiai apsvarsčiusi supratau, aš čia ateinu, kai mano galvą pradeda spausti daug minčių, kurias norisi, kaip žirnius kažkur paberti. Ir dar supratau, kad aš rašau daugiau sau. Kai jausmai ar kažkurie gyvenimo įvykiai priverčia daug galvoti. Visa mano gyvenimo problema, kad pas mane galvoje dažnai būdavo labai daug minčių arba nei vienos. Tas periodas kaip nei vienos, gana blogas, tada būnu apatiška, viskam. Kaip čia pavadinti - besivystanti depresija. Taip patyriau tokių dienų, savaičių. Kai nesinorėjo lipti iš lovos, kai vaikščiojai kaip zombis, iš lovos į darbą, iš darbo į lovą ir staiga supratai, jog net tos pareigos nenori atlikti. Kad kažkas atrodo galvoje nutrūko, kad tavęs pradeda niekas nedominti. Net verkti nesinori, tik bukai stebėti į televizorių, nors net ir nesupranti kas rodo. Buvo tokia būsena. Dabar galiu tiksliai pasakyti, jog iš tos depresijos išlipti sunku, kad nelabai kas padeda. Kad padėti gali tik pas sau, pripažindamas, jog tuoj papulsi į dugną. (o kažkam ir reikia papulti į dugną, kad suprastum). Kaip aš supratau. Paprastai, vieną rytą atsikėliau ir praskleidžiau užuolaidos langą, pažiūrėjau į pražydusias ankstyvąsias tulpes. Jas auginau senokai, man jų daug kas pavydėjo, jos buvo tokios trapios miniatiūrinės ir pažįsdavo ankstyvą pavasarį. Išlįsdavo trumpas stiebas ir prasiskleisdavo didelis žalsvai raudonas žiedas. Aš kiekvieną pavasarį laukdavau, kada jos pradės žydėti. Man tai atrodydavo, jog prasideda pavasaris. Ir va būtent tą pavasarį, pravėrus langą supratau, jog aš nepastebėjau kada jos pražydo. Ir taip pat supratau, jog jos visiškai manęs nedžiugina. Tada pasidarė aišku, kokioje esu gilioje duobėje. Pradėjau galvoti kada tokia pasidariau. Žinai ką padariau pirmiausiai. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau į vaistinę. Ten kaip tyčia nebuvo nei vieno žmogaus. Prieinu prie senyvokos vaistininkės ir pasakau: "Man rodosi, kad man depresija". Ji ramiu balsu paklausia kaip jaučiuosiu, paklausinėja kokie požymiai ir panašiai. Tada aš pravirkstu ir išlieju viską: kaip man blogai, kad aš esu abejinga viskam, kad manęs nedžiugina niekas, kad man lyg gumulas stovi gerklėje, kad nenoriu nei rėkt, nei kalbėt, net verkti nenoriu". Ji ramiai mane išklauso ir duoda kažkokių vaistų. Kokių, nepasakysiu dabar. Tada man nerūpėjo. bet man įstrigo, jos pasakytas sakinys: " Labai gerai, jog jūs su pripažinote, kad jums blogai". Va tada aš pradėjau po truputį lipti aukštyn. Tikrai po truputį, savo valios pastangomis. Pradėjau išlipti iš lovos ir kalti į galvą, jog gyvenimas yra labai gražus. (oi jis tikrai tada nebuvo gražus). Pradėjau nuo mažų dalykų, po truputį atverti sau akis. Ir pradėjau išsigąsti, pasirodo aš tokia jau buvau keletą mėnesių: mano gėlės buvo nuvytę,namai baisūs, vyras namie ir taip nebūna- tad jis ir nesureagavo į mano būsena. Mergaitės, na taip vyresnioji pasirūpino mažesniaja. Bet tai, kokia buvau..... Aš išsigandau savęs ir tokio buvimo padarinių. Po to pirmojo negerumo priepuolio, buvau kritusi dar ir dar, bet tikrai ne taip giliai. Tiesiog pradėjau kovoti iš karto ir be vaistų, kad nekrisčiau giliai. Vitaminas B, tam puikus. xanax, bromezopam... trumpa, laikina priemonė. Kai sunku būna, kovoti sunku, o taipppp. Labai sunku. Tą gali suprasti tik buvęs toje duobėje. Būna žmonių stiprių, būna apsimetančių stipriais, būna silpnų. Prie kurių save priskirti. Turbūt negalėčiau nei prie vienų. Sakyčiau aš esu jautrus žmogus. Jautriems sunku, jie nenorėdami į viską skaudžiau reaguoja. Jie dažniausiai kitų nelaimes išgyvena ir prisiskiria sau. Tik tarp jautrių žmonių taip pat yra visokių. Yra komunikabilūs, yra uždari. Kokia aš ir vėl klausimas..... Esu jautri. "degtukas", labai greit užsižiebiu, bet labai greitai perdegu (kovoju su tuo). Kai perdegu pasidaro gėda dėl karštakošiškumo ir atsiprašau. Bet kai užsidegu, aš galiu įskaudinti žmogų (todėl ir kovoju su tuo) Esu garsiakalbė, bet čia mano prigimtis (pas mus šeimoje visi garsiakalbiai), bet būtent dėl to manęs nemėgsta (kažkodėl įsitikinę, jog noriu pasirodyti, bet tiesiog mano toks būdas, kuo daugiau nervinuosi, ar įrodinėju tiesą, tuo garsiau kalbu). Bendraujanti, bet tik tam tikrose erdvėse:darbe, gatvėje, internete. Kai peržengiu namų duris, aš būnu pavargusi nuo bendravimo ir noriu nuo visko atsiriboti, nuo skambučių, bendravimo. Noriu tylos. Savo tylos. Negaliu būti, kaip motina Teresė, aš visiškai neturiu kantrybės. Aš nemylu visų žmonių iš eilės. Tiesiog yra kurie man nepatinka ir aš to neslepiu. Bet kas susiję su mano šeima, aš esu griežtai kategoriška. Mano mergaitės yra tai už ką stosiu, visada ginsiu. Nes tai yra mano dalis. Vyras... chmmm. Gyvenam daug, gerbiu jį, turbūt ir myliu (nes kitaip negyvenčiau), bet jis mane gyvenime yra labai ir daug įskaudinęs. Ir čia įdomu, nes turbūt mane įskaudinę ir mergaitės, bet aš to neprisimenu. Bet kokiu atveju, jis mano vyras.(Bet vis dažniau atrodo, kad jis gyvena su manimi, nes yra naudinga. Kol jo nebūna pirmiau rūpinausi jo vaikais, reikalais, tėvais. Net galvoju, kad kai nereikės jo mama rūpintis, tada susiras kitą?) Ir dar mano broliai ir seserys. Čia šeima, čia tai kas yra šventa.... Bet visgi blogiausia mano ypatybė. Aš negaliu sudėlioti gražiai savo minčių. Kaip į lentynėles, jei pradedu jas kažkur dėlioti, nejučiomis kapstausi, kapstausi, kol suprantu, jog per giliai, filosofiškai pradedu dėstyti. Va čia problema. Tad grįžtu prie pradžios... Kam man reikalingas blogas. Žinoma sau, jog turėčiau kur padėti mintis kai pradeda spausti galvą. Ir ačiū tau Mielas Žmoguti, jog padėjai man šiandien tai suprasti....