2012 m. kovo 6 d., antradienis

Religija

Klausausi Stingo. Dieve, kaip aš jį dievinu. Buvau jo koncerte ir sužinojau, jog vėl koncertuos, taip užsimaniau ir vėl. Tai mano muzika, per kurią galiu verti, džiaugtis, klausytis, kaifuoti. Dievinu Stingą ...
Aišku kyla klausimas, ką turi bendro Stingas ir religija ;))))))) Taigi nieko :)))) Tik tiek, jog kai skamba man patinkanti muzika aš galiu laisvai reikšti mintis, jos pyla iš galvos viena po kitos, aš galiu "lieti" jausmus. Kitaip nei prie televizoriaus. Aš jį kai rašau turiu išjungti, jis mane blaško, trukdo. Pametu mintis. Taip pat kaip ir mobilus telefonas. Rašai ir staiga suskamba ir bac, turi kalbėti, o atrodo tokios šaunios mintys eina ir nueina pro šalį. Kažkur pasivaikščioti....
Tad grįžtu prie religijos. Sąžiningai pasakysiu.... aš nesu praktikuojanti katalikė. Į bažnyčią einu, na pradėjau eiti. Į mėnesį kartą. Aš taip pasižadėjau, bet bažnyčia kaip institucija nepasitikiu, kaip ir kunigais. Aš buvau išpažinties,per uošvio laidotuves ir per mamos laidotuves. Viskas. Mano nuomone bažnyčioje yra kai kurių man nesuprantamų suvaržymų. Pvz.: mes su vyru bažnytinės santuokos neturim, vadinasi gyvenam nuodėmėj. Vadinasi ir mūsų vaikai jau lyg ir ne visai kokybiški :))) Aš galiu eiti išpažinties, bet man išrišimą duoda tik išskirtinais atvejais, tada galiu eiti komunijos. Tad kam man eiti tos išpažinties, jei aš mano nuomone nuodėmių sunkių nepadariau, stengiuosi gyventi dorai. O kiekvieną kartą nuėjusi sakyt jog gyvenu nuodėmėj, na nematau tam reikalo. Ir paskutinis liapsusas, kai kunigas man pareiškė jog negaliu perimti mamos Carito vadovės pareigų nes aš esu nesusituokusi bažnyčioje. Pala pala, o ką man daryti, jei vyras buvo pirmą kartą susituokęs bažnyčioj, tai kaip jam dabar išsiskirti, na kažkokia neaąmonė. O galiausiai tas pats kunigas išsiaiškina, jog Caritas ir santuoka, visgi neturi įtakos tam. Juokas per ašaras ...
Tai čia su bažnyčia. Visai kitas reikalas, dėl dievo. Dievu aš tikiu. Kaip ir tikiu angelais. Bet čia mano tikėjimas ir nepriklausomai, patinka man tie kunigai ar ne, dievu aš tikiu ...
Tad prie esmės.... Nagi manęs paprašė tikybos mokytoja (gėda ir sakyt, jog tai buvo prieš 2 metus). Jog jubiliejiniams 100 bažnyčios metams, persiuvinėčiau procesijos vieną iš pagalvėlių. Na pagalvojau, kas čia tokio, padarysim. Ir ji atnešė man originalią. OOOOO aš amo netekau pamačiusi tokią relikviją. Tai RELIKVIJA. Įdedu nuotrauka, kurioje matyti, kada ji buvo išsiuvinėta ir pasiūta

Taip taip 1957 metais. Žinokit, mane suėmė pagarbi baimė, visgi tiek laiko atlaikiusi ir atkartoti tą naujai, uuuuuuu. Ji atrodo taip

Pirmiausiai ką padariau, tai pradėjau ieškoti medžiagų. pirmiausiai nusipirkau vieną medžiagą. Paskui pagalvojau, jog reikia palikti būtent tai kas buvo, prasišlaviau  po parduotuves ir radau, tikrai panačią ir faktūra ir spalva medžiagą. Toliau sekė siūlų paieškos, čia man padėjo Rasaulė, ji man suveikė Madeira silk siūlus. Tik va tas prisivertimas pradėti. Sąžiningai sakau - bijojau. Labai, man tai pasirodė .... na nežinau. Visgi tu darai ne sau. Tad norisi viską atlikti tobulai. plius, jog lapai siuvinėti šešėliavimo būdu, o aš juo nesiuvinėjusi. Išsitraukiau visas knygas ir internetą ir pirmiausiai ėmiau studijuoti, kaip aš ką darysiu. Pradėjau nuo persipiešimo ant audinio. Naudojau kalkę. Pirmiausiai perpiešiau ant kepimo popieriaus, tada per kalkę ant audinio. Žiūrėjau... studijavau. Na kažkas ne taip. Tada pradėjau internete ieškoti kaip atrodo vynuogės lapai, sakralinės taurės. Ir panorau pakoreguoti, įdėti truputį savo veido. Kaip sekėsi.... o dievulėliau, aš labai stengiausi ir pirmasis pagyrimas buvo iš mano mergaitės. Ji pasakė:" žinai mama, o man taviškis gražesnis". Žinau jog ji žiūri kitaip. Aš jos mama. Bet mane pačia rezultatas taip pat džiugino.


Tik kai lapus išsiuvinėjau, norėjau lapų viduriuką padailinti ir pasirodo, jog pas mane per tamsus siūlas. Tai palikau kaip yra ir vėl užsisakiau pas Rasaulę parduotuvėj kelias spalvas ir lauksiu kada Aistė parveš iš Vilniaus bandysiu toliau.

Na ką tada ėmiausi vynuogės uogų, tokias uogas jau esu jaunystėj siuvinėjusi, ant lino, tad knygose pasitikslinau ir siuvinėju. Tik ir vėl ėmiau korekcijos. Vynuogių kekės yra platesnės, tad daugiau uogyčių pridėjau. Ir dar spalvos tikrai neidentiškos. Aš ėmiau pastelinių spalvų, šviesesnių nei originale.

Dirbu tikrai atsakingai, kiek norai kertasi su nemokšiškumu ir galimybėmis, čia jau kita kalba.
Tiesa tai bažnyčiai šįmet jau ir yra jubiliejiniai metai ir aš pažadėjau jog iki Velykų, jau pagalvėlę pabaigsiu, plius pasiūt dar reikia. Bet manau spėsime. Nes dabar pirmu numeriu siuvinėju ja.
Pasakysit, kodėl jaudinuosi... atsakysiu sąžiningai. Tai pirmas darbas kuris nėra iš schemos, tai lyg tai atkūrimas kažko seno ir vertingo, plius pridedant kažką savo.  Ir kai po kažkiek daug metų, kažkieno paprašys vėl persiuvinėt ir jei papuls galbūt panašios į mane, vertinančios tai ką aš turiu rankose. Blebambački, galiu būti ir mirusi, bet žinosiu, jog palikau nors trumpam kažką vertingo :) Sau prisidedu kaip pliusiuką. Nes dabar jaučiuosi ne tik atlikėja, bet ir prisidedanti prie kūrimo :)
Sakysit svaičiotoja, pasipūtėlė. Na aš nemanau, nes aš jaučiuosi kitaip.
Bet apie ką aš čia dabar ... pirmiau darbai, paskui rezultatai

3 komentarai:

  1. Rasa, beskaitant apėmė daug įvairiausių jausmų... Man lygusis siuvinėjimas - vis dar mistika. Kadangi nesu žinovė, tai tikrai pasižiūrėjus - man labai gražu, o kai tartum įrėminsi, tai bus labai labai gražu.

    Nu, šaunuolė, ką begaliu pasakyt!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gitule, man pačiai truputį baisoka, nes aš lygiuoju esu siuvinėju, bet tai buvo labai seniai. Beveik prieš 19 metų :D Tad tikrai nežinau ar gerai čia aš darau. O vakar įkvėpimo pagauta, sėdėjau ir siuvinėjau iki nakties ir antrąją kekę išsiuvinėjau. Taigi liko taurė

      Panaikinti
  2. Skaitau šį aprašymą ir atpžįstu save: kiek guli darbų, kurie nepradėti, nes aš gi "nemoku, nesugebėsiu, nepavyks". O pabandau ir rezultatas visai neblogas būna. Gaila, kad nėra vaistų nuo nepagrįstų baimių...

    AtsakytiPanaikinti