Mirtis. Per paskutines 2 dienas išgirdau daug. Taip išgirdau, bet nepajutau. Nepajutau, to netekties skausmo. Gyvenime dar neturėjau skaudžių praradimų. Ne . Turėjau savo močiutę. Bet apie ją tokie šilti prisiminimai... vasara, atostogos, vienkiemis, grybai, šienas ... viskas taip šilta širdį. Visą kūną užlieja tokio ramuma, vien prisiminimų užtenka. Kodėl man neskaudu prisiminti jog mirtį. Todėl, kad aš nemačiau jog mirties, nebuvau laidotuvėse. Sakysit - beširdė, žiauru. Aš ten nevažiavau, laukiausi ir bijojau. Bijojau ją pamatyti gulinčią karste. Aš ją aplankydavau ligoninėj, prieš mirtį. Bet į mirusią neišdrįsau pažiūrėti. Bijojau, jog man tas paveikslas nestovėtų akyse. Po jos mirties į tą sodybą nuvažiuodavau. Retkarčiais. Vėliau tas namas sudegė. Ir po to laiko nevažiavau. Išsigandau. Nežinojau kokie jausmai užklups. O dabar galvoju apie ją ir akyse iškyla, jos giedros akys, šilta šypsena... Šilti gražūs prisiminimai...
Mirtis. Nebūtina galvoti apie mirtį ir sutapatinti tą mirtį tik su žmogumi. Juk gyvenime yra daug gyvų esybių, prie kurių prisirišame, be kurių atrodytų namai tušti. Kai kam tai gėlė, kai kam tai gyvūnas, kai kam tai senas brangintas daiktas. sakoma, jog nereikia prisirišti prie daiktų. Gal ir nereikia, bet tai įmanoma. Ir manau nereikia prisirišti prie pinigų, bet prie daikto, kažkokio... kuris tau sukelia labai gerus jausmus... kuris prikelia tave kitam žingsniui, kitam gyvenimui. manau, jog tai nėra blogai. Ir staiga kai to netenki, atrodo kažkas tavo gyvenime pasikeitė, kažko netekai. Pradedi galvoti kaip gyvensi toliau...
Aš tikrai nesu praradusi artimų sau žmonių, vieną praradau fiziškai, bet ne dvasiškai. ją aš jaučiu vos tik pagalvoju. Praradimo jausmą suprantu. Bet suprantu, jog praradus, reikia išsaugoti minčių galią , jausmą, kuris jungtų ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą