Apie vaikus

Auginu dvi mergaites ir kartais, taip juokinga klausytis jų apmąstymų. Nors jos jau yra ne mažos. Keletas "topų"

Vyresniosios (19 metų):

1. Žinai mama, aš paprašysiu Kalėdų Senelio, jog tu nesirgtum. :D
( Ir kodėl, todėl, kad šie metai su sveikata nesėkmingi. Sergu, sergu, sergu. Pas gydytojus turbūt beveik visus įmanomus ėjau, tiksliau jie siuntinėjo vieni pas kitus. Ir maratonas dar nesibaigė. Tad vyresnioji pašmaikštavo.)




2. Kaip man nepatinka pirkti dovanas, nes bijau, jog nepataikysiu, nepatiks. Vienintelei tau, mama, nuperku ir ramu. Tu moki džiaugtis. Net, jei tau aš, kad ir šokoladą padovanosiu, tu juo džiaugsiesi  :%
(dėl džiaugsmo, taip man patinka maži dalykai: pražydęs orchidėjos žiedas, kurį padovanojo mamos dienos proga. Kalėdoms atėjusi maža dovanėlė ar tiesiog sveikinimas. Netgi draugės skambutis. Juk džiaugtis taip parasta, juk kiekvienas parodytas dėmesys yra be galo malonus).


Su mažesniąją (13 metų) daugiau tai buvo susiję su anyta, labai nemalonus atvejis.

 Važiuojam automobiliu: aš, mano vyras, anyta, mūsų mergaitė ir jos klasiokas (vežam į muzikinę, o anytą apsipirkti).
Mano vyras sako: blogai, išsiunčia į reisą, gali būt, jog per šventes nebūsiu namie.
Anyta: tai aš tada nieko nesitvarkau, neruošiu ir nešvenčiu.
Mano mergaitė: Močiute, taigi mes su mama pas tave per kūčias atvažiuosim.
Anyta: O kas jūs tokios, kad turėčiau su jumis švęsti kūčias?
Visi nutyla
Anyta apmąsčius savo žodžius, bando juokaut: O Medute, tai tu man giminė? Kad švęstume?
Vis dar mašinoj tyla ir niekam nejuokinga. Staiga suskamba mano telefonas ir nutrūksta nemaloni tyla.
Tęsinys
Po poros dienų. Atvažiuoja mano sesuo ir pasakoja, jog jos mergaitei pamokoj liepė surašyti tėvų ir senelių išskirtines savybes. Mergaitė parašė: Močiutės, nes ji ilgai stengėsi kovoti su vėžiu. Tėvukas, nes jis drožinėja. Kitas tėvukas, nes mylėjo vaikus(jis miręs), kita močiutė .... Nuėjo mergaitė pas mamą klausti, o kokią išskirtinę savybę turi jos močiutė. Sesuo sako sėdim su vyru ir nežinom ką pasakyt
Mano mažosios "topas"
Šį pokalbį klausė mano Meda ir atlekia į virtuvę ir sako: O žinot mano močiutės kokia išskirtinė savybė. O gi ta, jog mes su mama jai ne giminės, todėl ji nešvęs su mumis Kūčių.
Mano sesuo tiesiog amo netenka. Sako ir kodėl anytos būtent tokios?
Moralas
Tikrai ne visos anytos yra tokios. Dievaž ne visos. Ir marčios prisitaiko prie tokių šnekų, stengiasi negirdėt. Bet anūkai? Negi reikia būti tokiom raganom, jog įskaudinti anūkus?
Kaip mano sesuo pasakė: Čia mums pamoka, kokios negalime būti. Ar bent stengtis turime.