Apie vaikus

Auginu dvi mergaites ir kartais, taip juokinga klausytis jų apmąstymų. Nors jos jau yra ne mažos. Keletas "topų"

Vyresniosios (19 metų):

1. Žinai mama, aš paprašysiu Kalėdų Senelio, jog tu nesirgtum. :D
( Ir kodėl, todėl, kad šie metai su sveikata nesėkmingi. Sergu, sergu, sergu. Pas gydytojus turbūt beveik visus įmanomus ėjau, tiksliau jie siuntinėjo vieni pas kitus. Ir maratonas dar nesibaigė. Tad vyresnioji pašmaikštavo.)




2. Kaip man nepatinka pirkti dovanas, nes bijau, jog nepataikysiu, nepatiks. Vienintelei tau, mama, nuperku ir ramu. Tu moki džiaugtis. Net, jei tau aš, kad ir šokoladą padovanosiu, tu juo džiaugsiesi  :%
(dėl džiaugsmo, taip man patinka maži dalykai: pražydęs orchidėjos žiedas, kurį padovanojo mamos dienos proga. Kalėdoms atėjusi maža dovanėlė ar tiesiog sveikinimas. Netgi draugės skambutis. Juk džiaugtis taip parasta, juk kiekvienas parodytas dėmesys yra be galo malonus).


Su mažesniąją (13 metų) daugiau tai buvo susiję su anyta, labai nemalonus atvejis.

 Važiuojam automobiliu: aš, mano vyras, anyta, mūsų mergaitė ir jos klasiokas (vežam į muzikinę, o anytą apsipirkti).
Mano vyras sako: blogai, išsiunčia į reisą, gali būt, jog per šventes nebūsiu namie.
Anyta: tai aš tada nieko nesitvarkau, neruošiu ir nešvenčiu.
Mano mergaitė: Močiute, taigi mes su mama pas tave per kūčias atvažiuosim.
Anyta: O kas jūs tokios, kad turėčiau su jumis švęsti kūčias?
Visi nutyla
Anyta apmąsčius savo žodžius, bando juokaut: O Medute, tai tu man giminė? Kad švęstume?
Vis dar mašinoj tyla ir niekam nejuokinga. Staiga suskamba mano telefonas ir nutrūksta nemaloni tyla.
Tęsinys
Po poros dienų. Atvažiuoja mano sesuo ir pasakoja, jog jos mergaitei pamokoj liepė surašyti tėvų ir senelių išskirtines savybes. Mergaitė parašė: Močiutės, nes ji ilgai stengėsi kovoti su vėžiu. Tėvukas, nes jis drožinėja. Kitas tėvukas, nes mylėjo vaikus(jis miręs), kita močiutė .... Nuėjo mergaitė pas mamą klausti, o kokią išskirtinę savybę turi jos močiutė. Sesuo sako sėdim su vyru ir nežinom ką pasakyt
Mano mažosios "topas"
Šį pokalbį klausė mano Meda ir atlekia į virtuvę ir sako: O žinot mano močiutės kokia išskirtinė savybė. O gi ta, jog mes su mama jai ne giminės, todėl ji nešvęs su mumis Kūčių.
Mano sesuo tiesiog amo netenka. Sako ir kodėl anytos būtent tokios?
Moralas
Tikrai ne visos anytos yra tokios. Dievaž ne visos. Ir marčios prisitaiko prie tokių šnekų, stengiasi negirdėt. Bet anūkai? Negi reikia būti tokiom raganom, jog įskaudinti anūkus?
Kaip mano sesuo pasakė: Čia mums pamoka, kokios negalime būti. Ar bent stengtis turime.

Gyvūnai

Pasipasakosiu apie namie auginamus gyvūnus. Myliu Medos žiurkėną. Ji prisižiūri jį pati, bet aš palepindama (kai Meda mokykloj) kokį salotos lapą ar agurką paduodu. Nes jo protestas, jog nori ėsti, tai pradeda narvo virbus graužti, bet taip, jog namai skamba  :apsipatenkinusi: Šiaip jis toks storuliukas  :D  (mes nusipirkom "papenėta") jos buvom nusprendę truputį "ant dietos" palaikyti, bet jis taip užprotestavo, kad man pirmai kantrybė pasibaigė  :D_  Jis jei mažiau ėdesio gauna, piktas darosi, į rankas paimti neina, kanda. O kai sotus, tai tik laksto, švelnutis. O smagiausiai į jį žiūrėti, kai miega. Toks susisukęs į kamuoliuką. Tiesiog įsisupęs į savo kailiuką.
Aistės žuvytės (gavo gimtadieniui dovanų) gupijos. Va čia buvo galvos skausmas. Ką su jomis daryti, niekad neturėjusi. Aistė galimybės neturi išsivežti, o dar atsirado vaikučių. Buvo vargo, kol perpratau. Bet dabar praėjus 3 mėnesiams išmokau, vandenį pakeist, sukeliant kuo mažiau streso. Ir tas jausmas, kai prieini prie jų ryte, o visi suplaukia, jau laukia, kada maisto duosi. Matosi, apsipratę, jaučiantys žmogų.
Katė, na ji jau seniai pas mus. Ir jau pasibaigė morčiai. Tai visai neseniai turėjo maudynes (nes po tų lakstymų baisi būna) ir šąlant orams: miega, valgo, miega.
Vokiečių aviganė. Kaip aš prieštaravau, jos atsiradimui. Bet vyras nieko nesakęs parvežė ir paliko, tipo džiaukis, susitaikysi (jis visada taip. Man taip automobilį nupirko, parvežė ir pasakė, jau sumokėjau pinigus, važinėk,neklausė, kokios aš jos noriu.). Susitaikiau su jos buvimu. Ir ji susitaikė su mano, nors be proto myli vyrą, bet džiaugiasi visais šeimos nariais. Ir tas jos džiaugsmas mane kartais nervina :D Kai pribėga ir šoka ant tavo naujo megztinio :D Bet šiaip draugiška ir paklusni.
Ir žinoma, du šunys "dvarneškos". senukai. Vienas 13, kitas 14 metų. Mūsų ištikimieji, bet matosi, jau ir laksto mažiau ir loja. Amžius ne tas, bet visada jei eini pro šalį, šoka džiaugtis.
Didelis ūkis pas mane.:)
O nusprendžiau savo ūkį aprašyti todėl, kad kaip tik šiandien ilgokai žiūrėjau į tą ramiai miegantį žiurkėną ir supratau, kad kas yra pas mane namie, yra svarbu. Gėlės, gyvūnai.... tik kartojau ir kartosiu Pirmiausiai svarbūs turi būti žmonės gyvenantys aplink mus <3 br="">

TV

Žiūriu TV rusų pokalbių laidą. Apie žmones pasidariusius lyties keitimo operacijas. Žiūrėjau ir supratau, jog esu per didelė blondinė, jog suprasčiau. Kam jie keičia lytį? Visada galvojau, jog gali motinėlė gamta suklysti. Juk moteris nori vyro. O vyras moters. Gimsti, suaugi ir supranti, jog gimei vyru, bet jautiesi moterim. Pasidarei operaciją. Tapai moterimi ir gyveni laiminga su vyru. Juk tam dareisi operaciją.
Bet pasirodo, jog dauguma iš jų pasidaro operaciją ir gyvena su tos pačios lyties asmenimis. Tai vadinasi savo noru tampa homoseksualais. Vadinasi dėl to jie ir darėsi operacija. Arba dar didesnis absurdas, moteris tampa vyru. Na prisiuva vyrišką priedą, bet neišsioperuoja gimdos. Tada pastoja. Tai kaip tokios rūšies žmogų vadinti?
Stengiuosi būti pakančia ir tolerantiška, tik kai jau absurdas perlipa visas ribas.... Tas tolerantiškumas išeina kažkur pasivaikščioti :D

nuotaikos

ufffffffff...
Tie kraustymaisi iš proto varo. Jaučiu, kad stogas čiuožia, pavargusi ir nieko nenoriu. Na reikia reikia ir namus apsitvarkyti ir šiandien reikėtų kupidoną pasiuvinėt, bet ...... ne šiandien šiandien einu miegoti..... Tad labanakt :)