Prisiverčiau kažką parašyti. Kiekvieną kartą įeidama skaičiau savo paskutinį parašytą postą. Kiekvieną kartą.... ir kiekvieną kartą man darydavosi baisu. Kokie tada pranašiški negeri jausmai buvo užėję. Rašiau 17 dieną apie mamą, būtent po vidurnakčio ji ir mirė.
Tai buvo toks skaudus dalykas, kad jau praėjo pakankamai laiko kai galiu apie tai kalbėti.
Taip taip sulaukiau savo gimtadienio. Tik kad tokios nelabai linksmos buvo. Palaidojom ir kitą dieną sulaukiau aš to gimtadienio. Nors aš norėjau, kad jo dar sulauktų ir mama.
Meluočiau jei sakyčiau, jog neskauda. Skauda dar ir dabar praėjus 8 su puse mėnesio. Ir galiu drąsiai sakyti, jog dėl netekties tokį skausmą pajutau pirmą kartą.
Niekada negalvojau, jog gali skaudėti taip ilgai ir giliai.
Pradžioje nesupratau kas įvyko, viskas buvo, kaip per rūką. Ėjau, dariau, nelabai supratau kas vyksta. Atrodė, jog veiksmas tik iš šono, tau sako užuojautą, tu sėdi, eini, bet nesupranti. Pats sunkumas atėjo vėliau, gerokai vėliau. Kai nueidavau į darbą, ten mes su ja susitikdavome kasdien, jos kabineto durys buvo prieš manąsias. Kiekvieną kartą trinktelėjant durims, laukdavau kada užeis pas mane. Bet neužeidavo. Laukdavau skambučio, bet paskui atsimindavau, jog jos telefonas pas mane, neprisiverčiau, net garso melodijos pasikeisti. Pas tėtę, į namus užsuku retai. Negaliu, nors tėtė jau persitvarkė, aš ieškau jos daiktų.
Aš jos labai pasiilgdavau ir būtent su tuo ilgesiu atėjo supratimas, jog jos jau nėra ir nebus. Taip staiga
Bet... skausmas po truputį slopsta, gyvenimas eina sava vaga...bet savo Aistės facebooke neseniai radau seną įrašą, kuris man buvo kaip tik tinkamas tai būsenai ...
"Man nereikia dovanų, nebent pakankamai ilgų kopėčių, kad galėčiau apkabinti tuos, kurie išėjo per anksti"
:)
Rasele, užuojauta... Labai gerai tave suprantu, nes pati esu patyrusi netektį, kai per anksti, net atsisveikinti negalėjai... Taip, tik laikas... Nors man beveik dešimties metų prireikė, kol paleidau savo tėtį... Tegul ilsisi jų sielos ramybėje...
AtsakytiPanaikintiŽinok dabar drąsiai galiu sakyti, jog nesuprasi, kol to pats nepatirsi. Kas patyrė tas ir supranta apie ką mes kalbam. Ačiū už gražius žodžius
PanaikintiAš tėtį paleidau gal po dviejų metų. Man labai padėjo, kai pradėjau kalbėt apie jį, nes po išėjimo buvo laikas, kai negalėjau kalbėt. Bet kiekvienam savaip. Rasele, didelis skausmas pamažu keičiasi į kitokį. Didelį skausmą keičia mažesnis, nes laikas daro savo. Gėla slopsta, iškyla ir pasilieka geri prisiminimai. Tai gyvenimo dėsniai. Apkabinu.
AtsakytiPanaikintiKas yra paleidimas? Kada suprast, paleidai ar ne. Kad man sunku? Taip be proto. Kad man dar skauda? Taip dar skauda. Kad man rašant ašaros susitvenkia? Taip apsiverkiu. O labiausiai tai pasiilgstu.
PanaikintiTik mano charakteris matyt kitoks. Aš niekada kalbėdama apie mamą neapsiverkiu viešai, jei jaučiu kad taip įvyks, aš išeinu. Prie vienintelės sesers ne kartą esu išsiverkusi, arba būdama viena, kai visiškai niekas nemato. Kalbėdama,aš ją miniu kaip dar esančią. Nors suprantu, kad taip nėra.Kuo man labiau skauda, tuo daugiau viešai atrodau, besišypsanti, bendraujanti ... iki pasiekiu namų slenkstį. Į namus įsileidžiu tik sau brangius žmones. Ten lyg savotiška mano tvirtovė...