2012 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

apie knygas

Apie knygas. Aš manau, jog kiekvienam dalykui, gyvenime, turi ateiti laikas, turi norėti pats. Kai pas mane ateina kokia išsilavinusi moteris ir ima meilės romaną bijodama ir gėdydamasi, aš atsakau - tai ne gėda. Tiesiog gyvenime visada yra tokių etapų kai tau kažko reikia.Būtent tam gyvenimo etapui. Kai yra sunku, trūksta šilumos, na kodėl ne meilės romanas. Kai nori tik šiaip atsipalaiduoti, na kodėl ne Doncovos detektyvas. Kai trūksta sielai peno, kodėl gi ne Šekspyras ar Coelas. Kai dvasinė tuštuma - kodėl, ne knyga savigydai ir saviugdai. Svarbiausiai pasiimti knygą tokią, kurios tau tuo momentu reikia. Aš mėgstu knygas, skaitau įvairias, bet... šiuo metu dar nežinau ką skaityti.
Paskutinė baigta skaityti knyga "kol dar gyva". Gal tas gyvenimo etapas ar kaip - nežinau. Bet ji mane sukrėtė, sukrėtė taip, jog paskutines pastraipas negalėjau skaityti. Nes aš verkiau. Labai stipriai verkiau. Ten gana tiksliai aprašyta žmogaus sergančio vėžiu paskutiniai mėnesiai, savaitės, dienos. Būtent jo būsena. Ką jis jaučia. Knyga sukrėtė. Kuri turi skaudžios patirties - rekomenduoju neskaityti, nes po to labai skauda. O kitiems - skaitykit, tik taip suprasit sergančius vėžiu. O dar baisiau kai tai yra jauni žmonės.
Šiuo metu daugiau neskaitau. Tiesiog nerandu šiam momentui įdomios knygos. Tiksliau neatrandu tinkančios, pasidėjau tris, bet neišsirenku ko noriu. Tad... vis dar renkuosi.
Ne skaitau, o siuvinėju

2012 m. kovo 28 d., trečiadienis

Ir visa tai tęsiasi. Kabinuosi nagais išlipti iš balos ir atrodo visas pasaulis nusistatęs prieš mane. Niekas nepadeda, nesupranta. O iš tiesų net ir nesakau, kad blogai. Save teigiamai stengiuosi įtikinėti. Būti kaip įprasta tik kad tai pasiseka gerų geriausiai iki pietų padaryti, paskui puolu dar giliau. Vakar turėjau tikrai malonų susitikimą. Grįždama namo galvoju, kad tik į svečius neužsuktų - nenoriu. O prieš išvykimą aprėkiau mergaitę. Dėl ko... dėl menkniekio, dėl ko seniau net nereaguočiau. O dabar žiauriai susinervinau. Ryte atsikeliu, iš lovos nesinori išlipti.
Tiesa jau pati savęs nekęsdama pradėjau vienų vaistų gerti. Bet kitą dieną peršalau ir dantis iškėlė, teko antibiotikų gerti, negėriau raminančių. Šiandien vėl atsikeliu, nieko nenoriu. Ir vėl vaistų gėriau.
 Aš nekenčiu savo bejėgiškumo. Nes aš su savimi nesusitvarkau. Net negaliu paaiškinti dėl ko man taip. Kasdien žliumbiu, dažnai pradėjau mamą prisiminti. Gal man čia ta pavėluota skausmo išraiška. Nežinau, tikrai nežinau. Bet žinau, jog man depresija. Nes tas nuotaikos nebuvimas jau tęsiasi seniai, net organizmas išsibalansuoja. Pradėjo paširdžius mausti. Nejaučiu laimės ir džiaugsmo. Tiesiog nejaučiu. Kažkoks nusivylimas, savimi. Tuštumo jausmas. Ir tokia keista būsena, nori būti laimingas, bet ... negali. Ir negali paaiškinti kodėl. Labiausiai pavargstu tvardydamasi prieš savo mažėlę. Labai save stengiuosi kontroliuoti. Vyresniajai jau pasakiau, kad duotų man laiko. Nes negaliu su ja kalbėti, man blogai. Man sunku spręsti jos bėdas, nes aš pati jų turiu. O vyras.... chmmm vyras.  Depresijos, čia ne depresijos. Čia išsigalvojimas, tinginystė. Jeigu ir būna depresija tai tik jam. O aš juk Rasa, aš stipri, man depresijų, nei ligų nebūna. Geriausia frazė: " Rasa, juk tu, tai ne aš". net ta tema nenoriu kalbėtis. Bet kai nejaučiu ramsčio, kur norėčiau jausti, tai kam jis iš vis yra...
Bet čia kalbu ne aš, čia tik mano bloga nuotaika.

2012 m. kovo 10 d., šeštadienis

Prisiminimai

Šiandien grįžtu iš Kauno ir nueinu pasitikrinti savo el. paštą ir netyčia randu vieną laišką, kuris nustebina. Jis iš Audriaus "Labuks, darau kratą savo kompe ir radau nuotraukų. Nežinau ar turit, tai persiunčiu".
Perskaitau ir amo netenku, taip tas nuotraukas atsimenu. Ten mano Aistės išleistuvės. Viešpatėliau, ten dar mano mama yra. Ir atsimenu, jog mes fotoaparatą užmiršom. Ir paprašėm Audriaus nufotografuoti.
Sakyčiau dabar, šiuo momentu atsiradusi nuotrauka, kur mes ir mano mama kartu, sukėlė labai švelnius jausmus. Gerus jausmus.
Ir nors  ta nuotrauka fotografuota tik prieš beveik dvejus metus, bet tada dar mama buvo gyva ir tikrai dar net nepavadintum sergančia.
 Labai šilti atsiminimai. Juolab, kad mama buvo mano Aistės pirmoji mokytoja :)

2012 m. kovo 6 d., antradienis

Religija

Klausausi Stingo. Dieve, kaip aš jį dievinu. Buvau jo koncerte ir sužinojau, jog vėl koncertuos, taip užsimaniau ir vėl. Tai mano muzika, per kurią galiu verti, džiaugtis, klausytis, kaifuoti. Dievinu Stingą ...
Aišku kyla klausimas, ką turi bendro Stingas ir religija ;))))))) Taigi nieko :)))) Tik tiek, jog kai skamba man patinkanti muzika aš galiu laisvai reikšti mintis, jos pyla iš galvos viena po kitos, aš galiu "lieti" jausmus. Kitaip nei prie televizoriaus. Aš jį kai rašau turiu išjungti, jis mane blaško, trukdo. Pametu mintis. Taip pat kaip ir mobilus telefonas. Rašai ir staiga suskamba ir bac, turi kalbėti, o atrodo tokios šaunios mintys eina ir nueina pro šalį. Kažkur pasivaikščioti....
Tad grįžtu prie religijos. Sąžiningai pasakysiu.... aš nesu praktikuojanti katalikė. Į bažnyčią einu, na pradėjau eiti. Į mėnesį kartą. Aš taip pasižadėjau, bet bažnyčia kaip institucija nepasitikiu, kaip ir kunigais. Aš buvau išpažinties,per uošvio laidotuves ir per mamos laidotuves. Viskas. Mano nuomone bažnyčioje yra kai kurių man nesuprantamų suvaržymų. Pvz.: mes su vyru bažnytinės santuokos neturim, vadinasi gyvenam nuodėmėj. Vadinasi ir mūsų vaikai jau lyg ir ne visai kokybiški :))) Aš galiu eiti išpažinties, bet man išrišimą duoda tik išskirtinais atvejais, tada galiu eiti komunijos. Tad kam man eiti tos išpažinties, jei aš mano nuomone nuodėmių sunkių nepadariau, stengiuosi gyventi dorai. O kiekvieną kartą nuėjusi sakyt jog gyvenu nuodėmėj, na nematau tam reikalo. Ir paskutinis liapsusas, kai kunigas man pareiškė jog negaliu perimti mamos Carito vadovės pareigų nes aš esu nesusituokusi bažnyčioje. Pala pala, o ką man daryti, jei vyras buvo pirmą kartą susituokęs bažnyčioj, tai kaip jam dabar išsiskirti, na kažkokia neaąmonė. O galiausiai tas pats kunigas išsiaiškina, jog Caritas ir santuoka, visgi neturi įtakos tam. Juokas per ašaras ...
Tai čia su bažnyčia. Visai kitas reikalas, dėl dievo. Dievu aš tikiu. Kaip ir tikiu angelais. Bet čia mano tikėjimas ir nepriklausomai, patinka man tie kunigai ar ne, dievu aš tikiu ...
Tad prie esmės.... Nagi manęs paprašė tikybos mokytoja (gėda ir sakyt, jog tai buvo prieš 2 metus). Jog jubiliejiniams 100 bažnyčios metams, persiuvinėčiau procesijos vieną iš pagalvėlių. Na pagalvojau, kas čia tokio, padarysim. Ir ji atnešė man originalią. OOOOO aš amo netekau pamačiusi tokią relikviją. Tai RELIKVIJA. Įdedu nuotrauka, kurioje matyti, kada ji buvo išsiuvinėta ir pasiūta

Taip taip 1957 metais. Žinokit, mane suėmė pagarbi baimė, visgi tiek laiko atlaikiusi ir atkartoti tą naujai, uuuuuuu. Ji atrodo taip

Pirmiausiai ką padariau, tai pradėjau ieškoti medžiagų. pirmiausiai nusipirkau vieną medžiagą. Paskui pagalvojau, jog reikia palikti būtent tai kas buvo, prasišlaviau  po parduotuves ir radau, tikrai panačią ir faktūra ir spalva medžiagą. Toliau sekė siūlų paieškos, čia man padėjo Rasaulė, ji man suveikė Madeira silk siūlus. Tik va tas prisivertimas pradėti. Sąžiningai sakau - bijojau. Labai, man tai pasirodė .... na nežinau. Visgi tu darai ne sau. Tad norisi viską atlikti tobulai. plius, jog lapai siuvinėti šešėliavimo būdu, o aš juo nesiuvinėjusi. Išsitraukiau visas knygas ir internetą ir pirmiausiai ėmiau studijuoti, kaip aš ką darysiu. Pradėjau nuo persipiešimo ant audinio. Naudojau kalkę. Pirmiausiai perpiešiau ant kepimo popieriaus, tada per kalkę ant audinio. Žiūrėjau... studijavau. Na kažkas ne taip. Tada pradėjau internete ieškoti kaip atrodo vynuogės lapai, sakralinės taurės. Ir panorau pakoreguoti, įdėti truputį savo veido. Kaip sekėsi.... o dievulėliau, aš labai stengiausi ir pirmasis pagyrimas buvo iš mano mergaitės. Ji pasakė:" žinai mama, o man taviškis gražesnis". Žinau jog ji žiūri kitaip. Aš jos mama. Bet mane pačia rezultatas taip pat džiugino.


Tik kai lapus išsiuvinėjau, norėjau lapų viduriuką padailinti ir pasirodo, jog pas mane per tamsus siūlas. Tai palikau kaip yra ir vėl užsisakiau pas Rasaulę parduotuvėj kelias spalvas ir lauksiu kada Aistė parveš iš Vilniaus bandysiu toliau.

Na ką tada ėmiausi vynuogės uogų, tokias uogas jau esu jaunystėj siuvinėjusi, ant lino, tad knygose pasitikslinau ir siuvinėju. Tik ir vėl ėmiau korekcijos. Vynuogių kekės yra platesnės, tad daugiau uogyčių pridėjau. Ir dar spalvos tikrai neidentiškos. Aš ėmiau pastelinių spalvų, šviesesnių nei originale.

Dirbu tikrai atsakingai, kiek norai kertasi su nemokšiškumu ir galimybėmis, čia jau kita kalba.
Tiesa tai bažnyčiai šįmet jau ir yra jubiliejiniai metai ir aš pažadėjau jog iki Velykų, jau pagalvėlę pabaigsiu, plius pasiūt dar reikia. Bet manau spėsime. Nes dabar pirmu numeriu siuvinėju ja.
Pasakysit, kodėl jaudinuosi... atsakysiu sąžiningai. Tai pirmas darbas kuris nėra iš schemos, tai lyg tai atkūrimas kažko seno ir vertingo, plius pridedant kažką savo.  Ir kai po kažkiek daug metų, kažkieno paprašys vėl persiuvinėt ir jei papuls galbūt panašios į mane, vertinančios tai ką aš turiu rankose. Blebambački, galiu būti ir mirusi, bet žinosiu, jog palikau nors trumpam kažką vertingo :) Sau prisidedu kaip pliusiuką. Nes dabar jaučiuosi ne tik atlikėja, bet ir prisidedanti prie kūrimo :)
Sakysit svaičiotoja, pasipūtėlė. Na aš nemanau, nes aš jaučiuosi kitaip.
Bet apie ką aš čia dabar ... pirmiau darbai, paskui rezultatai

Grįžtu į siuvinėjimą

Turiu didelę problemą. suprantu, jog problema.... Siuvinėju po kelis darbelius vienu metu ... negalima taip. Tą ir pati žinau. Bet...
Todėl ir atsiranda daug pradėtų darbų.....
Buvau apleidusi siuvinėjimą. Neteikė jis man jokio džiaugsmo ir staiga susizgribau, jog reikia pradėt. O nuo ko pradėti? Žinoma, nuo to kas pakels nuotaiką. Iškuičiau pradėtus darbus - nesuviliojo. Ėmiau vieno ėmiau kito - "neveža". Turiu daug darbelių, kuriuos privalau išsiuvinėti, bet ...
 Tad pasiėmiau naują medžiagos gabalą, schemą, susiradau siūlus ir pradėjau siuvinėti sau norimą paveikslėlį, jau senokai nusižiūrėtą, Tad taip sausio mėnesį prasidėjo žingsnelis, po žingsnelio grįžimas į siuvinėjimą. Kodėl grįžau ... todėl, jog tą darbelį siuvinėjau su pasimėgavimu ir malonumu, tik kad jis tapo dar vienu pradėtuku, bet labai norėčiau, jog šįmet jis taptų ir pabaigtukas ....
Tad taip atsirado Nimue "Seneliukai". Jo vieta jau laukia, mano virtuvėje, šalia Nimue "girtuokliuko" ir "Blynukų" (Dideliausias ačiū hejdi).


Na ką graži pradžia, tad reikėjo imtis darbų, kuriuos buvau numetusi. Ir kuriuos privalėjau pabaigti. Vienas iš jų tai buvo avantiūra. Pradėta dar 2011 metais, bet taip ir neužbaigta. Tai labai smagus žaidimas (ačiū Renatai) ir kai pradėjo ryškėti grožis, kuris turės būti, mmmmm .... iškarto supratau, jog tai bus arbatos dėžutė draugei, kuri šįmet šventė 40 metį. Tad reikėjo, tik rimtai kibti į darbą. Kibau ir rezultatu tikrai džiaugiausi. Išėjo šauni dėžutė. DMC dizainas, daug spalvų, siuvinėjau ant lino.


Paskui vėl norėjau padaryti ką nors sau ir ėmiausi .... Man viena labai draugiška mergina iš galery. ru perdarė mano norėtą schemutę, fėjukę, kaip aš jos seniai norėjau ir padarė būtent taip kaip aš norėjau su visomis spalvomis. Siuvinėjau ant balto evo, DMC siūliukai. Tik .... buvo vienas jos prašymas, nesidalinti su niekuo schema. Tad ir nesirodau daug viešumoje, jog nereikėtų atsiprašinėti dėl schemos dalinimosi.



Po šio, kibau vėl į darbus, kuriuos privalėjau padaryt. Įsirašiau į RR ir mes ten nuspredę siuvinėti didesnius darbelius. Vis atidėliojau ir dievulėliau padariau suvestinę, jog iš penkių merginų, aš vienintelė nieko nepabaigusi, kokia gėda.  Net savo nepasibaigiau. Tad kadangi žinau, jog šio RR savininkė tikrai čia neužeis, pasirodysiu, kaip man sekasi jai siuvinėti. Patikslinsiu, nerealus dizainas. Tik vienas sunkumas, jog siuvinėjame ant lietuviško lino, o jis yra labai smulkus. Ir schemos kokybė nelabai kokia, tad ko neįžiūriu, įsijungiu kompiuterį ir iš jo siuvinėju, nors pasakysiu, jog neblogas akių gadinimas. Taip pat ir parodau kiek savo išsisiuvinėjusi RR. Ten bus gėlių fėja. Mažai, tik pradėta, bet merginos sakė, jog maniškio neatiduos RR, kol aš pati neišsisiuvinėsiu, tos fėjos. Tad teks pasistengti :))))





Toliau, oooo toliau tuo nepasibaigė .... Aš reguliariai stengiuosi pasiuvinėti savo svajonių kupidomą. Pusę turiu, bet reikia užsispirti ir kitą pusę pabaigti, nes jau gėda, pradėjusi keli metai atgal, bet dar tik pusė. Pasirodau, kaip jis dabar atrodo CSC "Cupidon"


Tęsti, žinoma tęsiu. Gavau ekstra užsakymą. Iki balandžio vidurio reikia išsiuvinėti Zolotoje Runo, auksinio miražo serijos merginą su gyvate. Ir ką manot - žinoma, pradėjau. Ir sutikau tik todėl, jog ten yra nedaug darbo. :)

Ką gi, šįmet jau neturiu daugiau pradėtų darbų, Tik turiu pradėtų ir nepabaigtų nuo seniai. Pirmiausiai, tai Sels knygų skirtukas (kurį užmiršau nufotografuoti, paskui Dimensions katinėlis, širdelių medis.


Ai dar tiesa pernai norėjau išsiuvinėti vieną paveikslą gimtadieniui, bet deja gyvenimas planus pakoregavo ir liko pradėtas, bet aš jį vistiek kada nors pabaigsiu. Ir žinoma sesers vyrui noėjau išsiuvinėti Dimensions katinėlį. Kas žino, gal ir pradėsiu, bet tikrai žinau, jog nespėsiu pabaigti. Tiesiog jau nespėsiu.


Na pagalvokim, gal ir viską sudėjau.... ne ne viską, dar vieną procesą turiu, bet jam skirsiu atskirą žinutę, ten mano išbandymas ir pasididžiavimas...........
Tad tam kartui tiek, kitą kartą tikiuosi bus jau ne pradėtukai, o pabaigtukai :)))

2012 m. kovo 2 d., penktadienis

Pamąstymai

Prisiverčiau kažką parašyti. Kiekvieną kartą įeidama skaičiau savo paskutinį parašytą postą. Kiekvieną kartą.... ir kiekvieną kartą man darydavosi baisu. Kokie tada pranašiški negeri jausmai buvo užėję. Rašiau 17 dieną apie mamą, būtent po vidurnakčio ji ir mirė. 
Tai buvo toks skaudus dalykas, kad jau praėjo pakankamai laiko kai galiu apie tai kalbėti.
Taip taip sulaukiau savo gimtadienio. Tik kad tokios nelabai linksmos buvo. Palaidojom ir kitą dieną sulaukiau aš to gimtadienio. Nors aš norėjau, kad jo dar sulauktų ir mama.
Meluočiau jei sakyčiau, jog neskauda. Skauda dar ir dabar praėjus 8 su puse mėnesio. Ir galiu drąsiai sakyti, jog dėl netekties tokį skausmą pajutau pirmą kartą.
Niekada negalvojau, jog gali skaudėti taip ilgai ir giliai.
Pradžioje nesupratau kas įvyko, viskas buvo, kaip per rūką. Ėjau, dariau, nelabai supratau kas vyksta. Atrodė, jog veiksmas tik iš šono, tau sako užuojautą, tu sėdi, eini, bet nesupranti. Pats sunkumas atėjo vėliau, gerokai vėliau. Kai nueidavau į darbą, ten mes su ja susitikdavome kasdien, jos kabineto durys buvo prieš manąsias. Kiekvieną kartą trinktelėjant durims, laukdavau kada užeis pas mane. Bet neužeidavo. Laukdavau skambučio, bet paskui atsimindavau, jog jos telefonas pas mane, neprisiverčiau, net garso melodijos pasikeisti. Pas tėtę, į namus užsuku retai. Negaliu, nors tėtė jau persitvarkė, aš ieškau jos daiktų.
Aš jos labai pasiilgdavau ir būtent su tuo ilgesiu atėjo supratimas, jog jos jau nėra ir nebus. Taip staiga
Bet... skausmas po truputį slopsta, gyvenimas eina sava vaga...bet savo Aistės facebooke neseniai radau seną įrašą, kuris man buvo kaip tik tinkamas tai būsenai ...
"Man nereikia dovanų, nebent pakankamai ilgų kopėčių, kad galėčiau apkabinti tuos, kurie išėjo per anksti"
:)