Psichologija

Pagal psichologija - ligonis, pradžioje būna neigimas, paskui susitaikymas.
Su artimaisiais panašiai.
Pradžioje neigi, jog ligoniui blogai. Stengiesi pagerėjimus matyti ten kur jų galbūt ir nėra. Nori priploti tą žmogų, kuris pasako, jog viskas, laikas pradėti susitaikyti, jis nepagerės. Norisi negirdėti, kai tau pasakoja ligos eiga.Nenori matyti ir girdėti, nes tuo metu girdi ir matai tik tai ko pati nori.
Vieniems ši būsena būna trumpa, kitiems ilga ir skausminga.
Po to ateina kita stadija - susitaikymas. Ligonis vis dar nesusitaikęs. Bet artimieji jau pradeda susitaikyti, nes ... atsimerki ir pamatai, jog tas ligonis negyvena, jis tik guli. Kamuojamas skausmo. Jog tai jau nepilnavertis gyvenimas.
Tada prisimeni kažkieno pasakytą frazę: " viena lašalinė ligoniui, tai tik dar viena diena kančių". neigimo fazėj, tu nuo tokių žodžių pasipiktini, nori išdrąskyti akis pasakiusiam.
Susitaikymo fazėje, pamatai, jog tai yra tiesa, nes tos dienos pasidaro tokios pačios ir skausmingos - ligoniui. Ir patiems artimiesiems, nes žiūrėti į skausmo kankinamą žmogų darosi per sunku, nes galiausiai supranti, kad jau nebežinai kaip jam padėti. Nes skausmo numalšinti negali, o ir žiūrėti į pusiau miegantį ir jau mažai kalbantį darosi per sunku.
Kita fazė tai nuo neigimo, perėjimas į susitaikymą tada, kai tu pradedi bijoti artimų žmonių skambučio. Taip tu lankaisi pas tą žmogų kasdien, slaugai, prausi, tvarkai žaizdą, rūpiniesi ir bijai skambučio. Telefono nepaleidi iš rankų ir pamačius tik vieną skambutį, tavo širdis staiga apmiršta ir drebančia ranka atsiliepi, nes bijai išgirsti tą, ko visai nenori girdėti.
Tuo tarpu susitaikymo fazėje tu pati paskambini medikams ir paklausi, matau pablogėjimą ir bijau kad gali kraujuoti, ką tuo atveju man daryti. Išklausai pamokymo, kaip pasidaryti tamponus ir bandyti užspausti kraujuojama vietą (nes iki pagrindinės arterijos jau nebetoli, kaip ir iki širdies) ir kad iš karto skambinti greitajai, nes tuo metu tu galėsi padėti tik taip. O kadangi medikė - giminaitė, paguodžia, jog taip gali ir neatsitikti, o jei netyčia ir atsitiktų, svarbiausiai turim nesiginčyti ir nesipykti, o tvirtai apsispręsti iš karto, ar mes norėsim, kad vežtų į ligoninę ar ne. Nes iš esmės pasikeitimo nebus jokio, tik... ar ji mirs namie, ar pakeliui į ligoninę, ar pačioje ligoninėje.
Būtent susitaikymo fazėje tu jau pripažįsti, kad ligonis mirs. Tu nežinai kiek tai tęsis savaitę, mėnesį ar net kelis mėnesius. tu tą aiškiai pradedi suprasti, kad kitos išeities jau nebebus. Ir nesvarbu, jog vien apie tai pagalvojus, tu imi pasikūčiodama verkti, tai nesvarbu - esmė ta, kad tu tą supratimą apie mirtį jau pradedi priimti į samonę.
Nes mirtį tu pradedi suprasti kitaip. Mirtis tau pradeda atrodyti kaip išsigelbėjimas nuo kančių, nuo neišvengiamo dalyko. Kai ligonio skausmas pasidaro didesnis ir baisesnis už pačią mirtį.
Tada pradedi savo sąmonę po truputį pertvarkyti. Lyg atsibundi iš kažkokio sapno. Supranti, o gal tik pagalvoji, jog tai mes neleidžiama tam žmogui išeiti. Juk mes laikome tai susietomis nematomomis ir tampriomis gijomės, nes mes bijome jos netekti, prarasti. Mes nepaleidžiame. mes elgiamės savanaudiškai. Bet kai matai, jog pats žmogus kabinasi į gyvenimą, jog jis dar toje nesusitaikymo fazėje, kaip gali paleisti.
O gal būtent ji ir jaučia tą mūsų nesusitaikymą su jos praradimo, gal dėl to ji ir stengiasi dar pabūti su mumis?
Matyt labai daug priklauso nuo žmonių artumo, pas vienus tos gijos ilgesnės, pas kitus trumpesnės.
Daug jausmų, daug neišsakytų minčių ... Galvojau, reikia užslopinti kažkuo. Bet.... užslopinti jausmai, taip ir lieka užslopinti, jie graužia vidų, ėda ir staiga pratrūksta - dažniausiai negerom formom.
Aš noriu verkti, aš noriu šaukti... taip man yra baisu, taip man yra sunku. Bet gal kai aš tą visą pragyvensiu, iššauksiu, išverksiu - ir galiausiai pilnai susitaikysiu.... matyt tada aš vėl galėsiu gyventi ramiai toliau. .... Juk žmonių, kuriems jauti būtent tokius jausmus, su kuriais sieja būtent tokios gijos, yra ne tiek jau ir daug. Ir matyt todėl, taip stipriai skauda.