Ne išimtis ir šįmet. Ryte į bažnyčią ėjau (kas į mėnesį kartą stengiuosi nueiti į bažnyčią). O šiandien ypač norėjau, juk mano pagalvėlė jau bus Velykinėje procesijoje.
Buvo labai ilgos mišios :D 2 su puse valandos, tik gana greitai praėjo. Bet apie prcesiją. Na manau atlaidų procesiją matę daugelis. Tai pirmiausiai pagalvėlę pašventino ir ją nešė mano dukra. Malonu, be abejo malonu buvo. O kai mišių pabaigoje, kunigas asmeniškai padėkojo ir įteikė man dovanėlę, pasidarė dar maloniau. Kai pakvietė mane, ėjau pro visus visa nuraudusi, net pačiai juokinga. O kai pasibaigus mišiomis žmonės ėjo ir stengėsi užmesti akį į pagalvėlę, tai kažkaip na nežinau, matyt nepratusi prie tokio dėmesio.
Nors tiksliau pagalvojus, bijau pykčio ir paniekos. Žinau yra žmonių, kurie kreivai pažiūrės ir pasišaipys... Bet aš nenoriu piktų veidų, nenoriu veidmainių. Mėgstu atvirumą, tiesos sakymą į akis, o ne už akių. Čia turbūt tokie staigūs sukilę jausmai. Smagu, kai pagiria, bet kartu baisu pamatyti kreivą šypseną. Bijau piktų žmonių. Bet kartu bijau ir veidmainių.
Dovanėlė buvo labai maloni, prisiminimas ...
