Knygos

O taip, šiuos metus pradėjau produktyviai: knygomis. Ir ne šiaip knygomis, atradau vieną rašytoją, kurios knygas pradėjau gaudyti ir skaityti. Tess Gerritsen. Pradėjau jau pernai, kai paėmiau "pameistrys". wow. Ji mane pritrenkė. Atradau naujus detektyvo klodus.Tik labai bijau, kad man nenusibostų, tad pradėjau skaityti kas antrą jos knygą. Atsimenu, jog kažkada patiko Irvingas. Bet kiek perskaičiau sakyčiau tikrai patikusių knygų, koks trečdalis. Paskui buvo Sandra Brown. Bet ir ją mečiau, nusibodo detektyvas derinamas su sekso scenomis. skaitai, lyg ir "užkabliuoja", bet paskui po 4 lapus meilės scenų. feee. Na juk realiai pagalvojus, jeigu norėčiau jausmų -imčiau meilės romaną. Jeigu reiktų sekso, tai imčiau "pilkus atspalvius" (prisipažįstu, bandžiau skaityti įveikiau, tik pusę knygos. Matyt man "to" šiuo metu nereikia :D  ) . O va imu detektyvą, noriu intrigos. Na žodžiu, keletą knygų aprašysiu.

"Dvynės"

Suintrigavo. Turbūt man labiausiai pradėjo patikti serija: Ricoli ir Ailz. Gaila, jog nėra galimybių skaityti knygas pagal eiliškumą, nes būtent šios serijos, jos yra susiję. Bet nieko bandau atkapstyti. Nes vienoje knygoje, detektyvė vieniša, kitoje, jau pasigimdžiusi, o dar kitoje - laukiasi. O jos draugė, vis tokia pat: vieniša, arba įsimyli ne tuos ką reik :D
Šiaip matyt, kad rašytoja buvusi gydytoja, knygose labai daug aprašyta iš medicininės pusės. Jei kokio maniako pjūvis tai būtinai viskas tiksliai aprašyta, koks tas pjūvis.
"Dvynėse" istorija susijusi su daktare ir jos dvyne seserį, apie kurios egzistavimą sužino radusi negyvą.
Istorija gera ir intriga išlaikoma iki galo. Tad jeigu vertinant, tai keturios širdys iš penkių

<3 p="">

Kita neseniai pabaigta skaityti (tai yra vakar :D )Watson "kol nenuėjau miegoti".



Jei mėgstate keistas, truputį psichologines knygas:ji jums. Tai istorija apie moterį, kuri atsibunda kas rytą ir neatsimena nieko.  Nei su kuo miega, nei kur esa. Patiko, jog aš beveik iki pabaigos taip ir neišsiaiškinau, kas ir kaip. Pabaiga nustebino. Tik žinoma pats galas ... bla bla bla. Bet šiaip verta skaityti. Nors duodu tik tris širdeles, bet skatinu skaityti. Tai savaitgalio, greitai persiskaitanti ir nenuobodi knyga. Rekomenduoju. (netiks tikro detektyvo mėgėjams, nes čia paini, intriguojanti istorija ir didelis pliusas, jog nėra bereikalingos jausmų scenos)

<3 p="">


Dabar į rankas paėmiau Gerritsen "Chirurgas". Kadangi skaičiau "pameistrys", o ji buvo būtent "chirurgo" tęsinys, tai tikiuosi labai gerų emocijų. Bet, jos vertinimą įrašysiu, kai perskaitysiu. "pameistriui duodu 5 širdis. Tad labai tikiuosi, jog nenusivilsiu ir 5 reiks duoti ir chirurgui

Apie vaikus

Auginu dvi mergaites ir kartais, taip juokinga klausytis jų apmąstymų. Nors jos jau yra ne mažos. Keletas "topų"

Vyresniosios (19 metų):

1. Žinai mama, aš paprašysiu Kalėdų Senelio, jog tu nesirgtum. :D
( Ir kodėl, todėl, kad šie metai su sveikata nesėkmingi. Sergu, sergu, sergu. Pas gydytojus turbūt beveik visus įmanomus ėjau, tiksliau jie siuntinėjo vieni pas kitus. Ir maratonas dar nesibaigė. Tad vyresnioji pašmaikštavo.)




2. Kaip man nepatinka pirkti dovanas, nes bijau, jog nepataikysiu, nepatiks. Vienintelei tau, mama, nuperku ir ramu. Tu moki džiaugtis. Net, jei tau aš, kad ir šokoladą padovanosiu, tu juo džiaugsiesi  :%
(dėl džiaugsmo, taip man patinka maži dalykai: pražydęs orchidėjos žiedas, kurį padovanojo mamos dienos proga. Kalėdoms atėjusi maža dovanėlė ar tiesiog sveikinimas. Netgi draugės skambutis. Juk džiaugtis taip parasta, juk kiekvienas parodytas dėmesys yra be galo malonus).


Su mažesniąją (13 metų) daugiau tai buvo susiję su anyta, labai nemalonus atvejis.

 Važiuojam automobiliu: aš, mano vyras, anyta, mūsų mergaitė ir jos klasiokas (vežam į muzikinę, o anytą apsipirkti).
Mano vyras sako: blogai, išsiunčia į reisą, gali būt, jog per šventes nebūsiu namie.
Anyta: tai aš tada nieko nesitvarkau, neruošiu ir nešvenčiu.
Mano mergaitė: Močiute, taigi mes su mama pas tave per kūčias atvažiuosim.
Anyta: O kas jūs tokios, kad turėčiau su jumis švęsti kūčias?
Visi nutyla
Anyta apmąsčius savo žodžius, bando juokaut: O Medute, tai tu man giminė? Kad švęstume?
Vis dar mašinoj tyla ir niekam nejuokinga. Staiga suskamba mano telefonas ir nutrūksta nemaloni tyla.
Tęsinys
Po poros dienų. Atvažiuoja mano sesuo ir pasakoja, jog jos mergaitei pamokoj liepė surašyti tėvų ir senelių išskirtines savybes. Mergaitė parašė: Močiutės, nes ji ilgai stengėsi kovoti su vėžiu. Tėvukas, nes jis drožinėja. Kitas tėvukas, nes mylėjo vaikus(jis miręs), kita močiutė .... Nuėjo mergaitė pas mamą klausti, o kokią išskirtinę savybę turi jos močiutė. Sesuo sako sėdim su vyru ir nežinom ką pasakyt
Mano mažosios "topas"
Šį pokalbį klausė mano Meda ir atlekia į virtuvę ir sako: O žinot mano močiutės kokia išskirtinė savybė. O gi ta, jog mes su mama jai ne giminės, todėl ji nešvęs su mumis Kūčių.
Mano sesuo tiesiog amo netenka. Sako ir kodėl anytos būtent tokios?
Moralas
Tikrai ne visos anytos yra tokios. Dievaž ne visos. Ir marčios prisitaiko prie tokių šnekų, stengiasi negirdėt. Bet anūkai? Negi reikia būti tokiom raganom, jog įskaudinti anūkus?
Kaip mano sesuo pasakė: Čia mums pamoka, kokios negalime būti. Ar bent stengtis turime.

Gyvūnai

Pasipasakosiu apie namie auginamus gyvūnus. Myliu Medos žiurkėną. Ji prisižiūri jį pati, bet aš palepindama (kai Meda mokykloj) kokį salotos lapą ar agurką paduodu. Nes jo protestas, jog nori ėsti, tai pradeda narvo virbus graužti, bet taip, jog namai skamba  :apsipatenkinusi: Šiaip jis toks storuliukas  :D  (mes nusipirkom "papenėta") jos buvom nusprendę truputį "ant dietos" palaikyti, bet jis taip užprotestavo, kad man pirmai kantrybė pasibaigė  :D_  Jis jei mažiau ėdesio gauna, piktas darosi, į rankas paimti neina, kanda. O kai sotus, tai tik laksto, švelnutis. O smagiausiai į jį žiūrėti, kai miega. Toks susisukęs į kamuoliuką. Tiesiog įsisupęs į savo kailiuką.
Aistės žuvytės (gavo gimtadieniui dovanų) gupijos. Va čia buvo galvos skausmas. Ką su jomis daryti, niekad neturėjusi. Aistė galimybės neturi išsivežti, o dar atsirado vaikučių. Buvo vargo, kol perpratau. Bet dabar praėjus 3 mėnesiams išmokau, vandenį pakeist, sukeliant kuo mažiau streso. Ir tas jausmas, kai prieini prie jų ryte, o visi suplaukia, jau laukia, kada maisto duosi. Matosi, apsipratę, jaučiantys žmogų.
Katė, na ji jau seniai pas mus. Ir jau pasibaigė morčiai. Tai visai neseniai turėjo maudynes (nes po tų lakstymų baisi būna) ir šąlant orams: miega, valgo, miega.
Vokiečių aviganė. Kaip aš prieštaravau, jos atsiradimui. Bet vyras nieko nesakęs parvežė ir paliko, tipo džiaukis, susitaikysi (jis visada taip. Man taip automobilį nupirko, parvežė ir pasakė, jau sumokėjau pinigus, važinėk,neklausė, kokios aš jos noriu.). Susitaikiau su jos buvimu. Ir ji susitaikė su mano, nors be proto myli vyrą, bet džiaugiasi visais šeimos nariais. Ir tas jos džiaugsmas mane kartais nervina :D Kai pribėga ir šoka ant tavo naujo megztinio :D Bet šiaip draugiška ir paklusni.
Ir žinoma, du šunys "dvarneškos". senukai. Vienas 13, kitas 14 metų. Mūsų ištikimieji, bet matosi, jau ir laksto mažiau ir loja. Amžius ne tas, bet visada jei eini pro šalį, šoka džiaugtis.
Didelis ūkis pas mane.:)
O nusprendžiau savo ūkį aprašyti todėl, kad kaip tik šiandien ilgokai žiūrėjau į tą ramiai miegantį žiurkėną ir supratau, kad kas yra pas mane namie, yra svarbu. Gėlės, gyvūnai.... tik kartojau ir kartosiu Pirmiausiai svarbūs turi būti žmonės gyvenantys aplink mus <3 br="">

TV

Žiūriu TV rusų pokalbių laidą. Apie žmones pasidariusius lyties keitimo operacijas. Žiūrėjau ir supratau, jog esu per didelė blondinė, jog suprasčiau. Kam jie keičia lytį? Visada galvojau, jog gali motinėlė gamta suklysti. Juk moteris nori vyro. O vyras moters. Gimsti, suaugi ir supranti, jog gimei vyru, bet jautiesi moterim. Pasidarei operaciją. Tapai moterimi ir gyveni laiminga su vyru. Juk tam dareisi operaciją.
Bet pasirodo, jog dauguma iš jų pasidaro operaciją ir gyvena su tos pačios lyties asmenimis. Tai vadinasi savo noru tampa homoseksualais. Vadinasi dėl to jie ir darėsi operacija. Arba dar didesnis absurdas, moteris tampa vyru. Na prisiuva vyrišką priedą, bet neišsioperuoja gimdos. Tada pastoja. Tai kaip tokios rūšies žmogų vadinti?
Stengiuosi būti pakančia ir tolerantiška, tik kai jau absurdas perlipa visas ribas.... Tas tolerantiškumas išeina kažkur pasivaikščioti :D

nuotaikos

ufffffffff...
Tie kraustymaisi iš proto varo. Jaučiu, kad stogas čiuožia, pavargusi ir nieko nenoriu. Na reikia reikia ir namus apsitvarkyti ir šiandien reikėtų kupidoną pasiuvinėt, bet ...... ne šiandien šiandien einu miegoti..... Tad labanakt :)

Kalėdos atėjo

Galiu drąsiai sakyti, pas mane Kalėdos jau atėjo..... Ačiū Kalėdų Seneli, vadinasi tikrai buvau gera, jog man atsiunti tokių nuostabių žmonių. Dalyvavau siuvinėjimo forume viename žaidime, fėjų ..... Žodžiu ten merginos pildo norus. Norus išpildai ir gali sakyti savo norą... Mano noras buvo tilda angelą. Šiandien gavau savo norą, nuo vienos šaunios merginos iš Panevėžio... tik lėlė buvo ne Tildos angelas. Angelas buvo kur kas nuostabesnis, dar ir dabar į jį žiūrėdama negaliu atsidžiaugti... tai angelas, baltas, bet jis kitoks, nepaprastas.... Apibūdint - oi tikrai neina, į jį, o tiksliau ją reikia žiūrėti.... TOBULUMO VIRŠŪNĖ

Žinoma, Kalėdos man prasidėjo jau aną savaitę, kai būrys šaunių merginų pradžiugino nerealiu siurprizu, visos dalyvavo žaidime ir kiekviena iš jų padarė asmeniškai po pakabutį man. Jausmas nerealus, kai kažkas stengiasi ir daro dėl tavęs - aš be amo. Mano širdis ko gero iškris

Kam man reikalingas blogas

Šiandien facebooke radau vieną žinutę privertusią susimąstyti. Oi ne dabar pagalvojau, kai man užplaukia aš daug mąstau, tad čia tik viena apmąstymo diena iš daugelio. Bet ta žinutė paskatino mane rašyti. Privertė susimąstyti, kam iš vis sukūriau šį blogą. Pati peržvelgus kitus blogus ranku daug idėjų, darbelių, gyvenimo įvykių. O pas mane jis kažkoks padrikas, nei tai giriuosi daug, nei tai gyvenimo įvykius rašau. Galiausiai apsvarsčiusi supratau, aš čia ateinu, kai mano galvą pradeda spausti daug minčių, kurias norisi, kaip žirnius kažkur paberti. Ir dar supratau, kad aš rašau daugiau sau. Kai jausmai ar kažkurie gyvenimo įvykiai priverčia daug galvoti. Visa mano gyvenimo problema, kad pas mane galvoje dažnai būdavo labai daug minčių arba nei vienos. Tas periodas kaip nei vienos, gana blogas, tada būnu apatiška, viskam. Kaip čia pavadinti - besivystanti depresija. Taip patyriau tokių dienų, savaičių. Kai nesinorėjo lipti iš lovos, kai vaikščiojai kaip zombis, iš lovos į darbą, iš darbo į lovą ir staiga supratai, jog net tos pareigos nenori atlikti. Kad kažkas atrodo galvoje nutrūko, kad tavęs pradeda niekas nedominti. Net verkti nesinori, tik bukai stebėti į televizorių, nors net ir nesupranti kas rodo. Buvo tokia būsena. Dabar galiu tiksliai pasakyti, jog iš tos depresijos išlipti sunku, kad nelabai kas padeda. Kad padėti gali tik pas sau, pripažindamas, jog tuoj papulsi į dugną. (o kažkam ir reikia papulti į dugną, kad suprastum). Kaip aš supratau. Paprastai, vieną rytą atsikėliau ir praskleidžiau užuolaidos langą, pažiūrėjau į pražydusias ankstyvąsias tulpes. Jas auginau senokai, man jų daug kas pavydėjo, jos buvo tokios trapios miniatiūrinės ir pažįsdavo ankstyvą pavasarį. Išlįsdavo trumpas stiebas ir prasiskleisdavo didelis žalsvai raudonas žiedas. Aš kiekvieną pavasarį laukdavau, kada jos pradės žydėti. Man tai atrodydavo, jog prasideda pavasaris. Ir va būtent tą pavasarį, pravėrus langą supratau, jog aš nepastebėjau kada jos pražydo. Ir taip pat supratau, jog jos visiškai manęs nedžiugina. Tada pasidarė aišku, kokioje esu gilioje duobėje. Pradėjau galvoti kada tokia pasidariau. Žinai ką padariau pirmiausiai. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau į vaistinę. Ten kaip tyčia nebuvo nei vieno žmogaus. Prieinu prie senyvokos vaistininkės ir pasakau: "Man rodosi, kad man depresija". Ji ramiu balsu paklausia kaip jaučiuosiu, paklausinėja kokie požymiai ir panašiai. Tada aš pravirkstu ir išlieju viską: kaip man blogai, kad aš esu abejinga viskam, kad manęs nedžiugina niekas, kad man lyg gumulas stovi gerklėje, kad nenoriu nei rėkt, nei kalbėt, net verkti nenoriu". Ji ramiai mane išklauso ir duoda kažkokių vaistų. Kokių, nepasakysiu dabar. Tada man nerūpėjo. bet man įstrigo, jos pasakytas sakinys: " Labai gerai, jog jūs su pripažinote, kad jums blogai". Va tada aš pradėjau po truputį lipti aukštyn. Tikrai po truputį, savo valios pastangomis. Pradėjau išlipti iš lovos ir kalti į galvą, jog gyvenimas yra labai gražus. (oi jis tikrai tada nebuvo gražus). Pradėjau nuo mažų dalykų, po truputį atverti sau akis. Ir pradėjau išsigąsti, pasirodo aš tokia jau buvau keletą mėnesių: mano gėlės buvo nuvytę,namai baisūs, vyras namie ir taip nebūna- tad jis ir nesureagavo į mano būsena. Mergaitės, na taip vyresnioji pasirūpino mažesniaja. Bet tai, kokia buvau..... Aš išsigandau savęs ir tokio buvimo padarinių. Po to pirmojo negerumo priepuolio, buvau kritusi dar ir dar, bet tikrai ne taip giliai. Tiesiog pradėjau kovoti iš karto ir be vaistų, kad nekrisčiau giliai. Vitaminas B, tam puikus. xanax, bromezopam... trumpa, laikina priemonė. Kai sunku būna, kovoti sunku, o taipppp. Labai sunku. Tą gali suprasti tik buvęs toje duobėje. Būna žmonių stiprių, būna apsimetančių stipriais, būna silpnų. Prie kurių save priskirti. Turbūt negalėčiau nei prie vienų. Sakyčiau aš esu jautrus žmogus. Jautriems sunku, jie nenorėdami į viską skaudžiau reaguoja. Jie dažniausiai kitų nelaimes išgyvena ir prisiskiria sau. Tik tarp jautrių žmonių taip pat yra visokių. Yra komunikabilūs, yra uždari. Kokia aš ir vėl klausimas..... Esu jautri. "degtukas", labai greit užsižiebiu, bet labai greitai perdegu (kovoju su tuo). Kai perdegu pasidaro gėda dėl karštakošiškumo ir atsiprašau. Bet kai užsidegu, aš galiu įskaudinti žmogų (todėl ir kovoju su tuo) Esu garsiakalbė, bet čia mano prigimtis (pas mus šeimoje visi garsiakalbiai), bet būtent dėl to manęs nemėgsta (kažkodėl įsitikinę, jog noriu pasirodyti, bet tiesiog mano toks būdas, kuo daugiau nervinuosi, ar įrodinėju tiesą, tuo garsiau kalbu). Bendraujanti, bet tik tam tikrose erdvėse:darbe, gatvėje, internete. Kai peržengiu namų duris, aš būnu pavargusi nuo bendravimo ir noriu nuo visko atsiriboti, nuo skambučių, bendravimo. Noriu tylos. Savo tylos. Negaliu būti, kaip motina Teresė, aš visiškai neturiu kantrybės. Aš nemylu visų žmonių iš eilės. Tiesiog yra kurie man nepatinka ir aš to neslepiu. Bet kas susiję su mano šeima, aš esu griežtai kategoriška. Mano mergaitės yra tai už ką stosiu, visada ginsiu. Nes tai yra mano dalis. Vyras... chmmm. Gyvenam daug, gerbiu jį, turbūt ir myliu (nes kitaip negyvenčiau), bet jis mane gyvenime yra labai ir daug įskaudinęs. Ir čia įdomu, nes turbūt mane įskaudinę ir mergaitės, bet aš to neprisimenu. Bet kokiu atveju, jis mano vyras.(Bet vis dažniau atrodo, kad jis gyvena su manimi, nes yra naudinga. Kol jo nebūna pirmiau rūpinausi jo vaikais, reikalais, tėvais. Net galvoju, kad kai nereikės jo mama rūpintis, tada susiras kitą?) Ir dar mano broliai ir seserys. Čia šeima, čia tai kas yra šventa.... Bet visgi blogiausia mano ypatybė. Aš negaliu sudėlioti gražiai savo minčių. Kaip į lentynėles, jei pradedu jas kažkur dėlioti, nejučiomis kapstausi, kapstausi, kol suprantu, jog per giliai, filosofiškai pradedu dėstyti. Va čia problema. Tad grįžtu prie pradžios... Kam man reikalingas blogas. Žinoma sau, jog turėčiau kur padėti mintis kai pradeda spausti galvą. Ir ačiū tau Mielas Žmoguti, jog padėjai man šiandien tai suprasti....