Kalėdos atėjo

Galiu drąsiai sakyti, pas mane Kalėdos jau atėjo..... Ačiū Kalėdų Seneli, vadinasi tikrai buvau gera, jog man atsiunti tokių nuostabių žmonių. Dalyvavau siuvinėjimo forume viename žaidime, fėjų ..... Žodžiu ten merginos pildo norus. Norus išpildai ir gali sakyti savo norą... Mano noras buvo tilda angelą. Šiandien gavau savo norą, nuo vienos šaunios merginos iš Panevėžio... tik lėlė buvo ne Tildos angelas. Angelas buvo kur kas nuostabesnis, dar ir dabar į jį žiūrėdama negaliu atsidžiaugti... tai angelas, baltas, bet jis kitoks, nepaprastas.... Apibūdint - oi tikrai neina, į jį, o tiksliau ją reikia žiūrėti.... TOBULUMO VIRŠŪNĖ

Žinoma, Kalėdos man prasidėjo jau aną savaitę, kai būrys šaunių merginų pradžiugino nerealiu siurprizu, visos dalyvavo žaidime ir kiekviena iš jų padarė asmeniškai po pakabutį man. Jausmas nerealus, kai kažkas stengiasi ir daro dėl tavęs - aš be amo. Mano širdis ko gero iškris

Kam man reikalingas blogas

Šiandien facebooke radau vieną žinutę privertusią susimąstyti. Oi ne dabar pagalvojau, kai man užplaukia aš daug mąstau, tad čia tik viena apmąstymo diena iš daugelio. Bet ta žinutė paskatino mane rašyti. Privertė susimąstyti, kam iš vis sukūriau šį blogą. Pati peržvelgus kitus blogus ranku daug idėjų, darbelių, gyvenimo įvykių. O pas mane jis kažkoks padrikas, nei tai giriuosi daug, nei tai gyvenimo įvykius rašau. Galiausiai apsvarsčiusi supratau, aš čia ateinu, kai mano galvą pradeda spausti daug minčių, kurias norisi, kaip žirnius kažkur paberti. Ir dar supratau, kad aš rašau daugiau sau. Kai jausmai ar kažkurie gyvenimo įvykiai priverčia daug galvoti. Visa mano gyvenimo problema, kad pas mane galvoje dažnai būdavo labai daug minčių arba nei vienos. Tas periodas kaip nei vienos, gana blogas, tada būnu apatiška, viskam. Kaip čia pavadinti - besivystanti depresija. Taip patyriau tokių dienų, savaičių. Kai nesinorėjo lipti iš lovos, kai vaikščiojai kaip zombis, iš lovos į darbą, iš darbo į lovą ir staiga supratai, jog net tos pareigos nenori atlikti. Kad kažkas atrodo galvoje nutrūko, kad tavęs pradeda niekas nedominti. Net verkti nesinori, tik bukai stebėti į televizorių, nors net ir nesupranti kas rodo. Buvo tokia būsena. Dabar galiu tiksliai pasakyti, jog iš tos depresijos išlipti sunku, kad nelabai kas padeda. Kad padėti gali tik pas sau, pripažindamas, jog tuoj papulsi į dugną. (o kažkam ir reikia papulti į dugną, kad suprastum). Kaip aš supratau. Paprastai, vieną rytą atsikėliau ir praskleidžiau užuolaidos langą, pažiūrėjau į pražydusias ankstyvąsias tulpes. Jas auginau senokai, man jų daug kas pavydėjo, jos buvo tokios trapios miniatiūrinės ir pažįsdavo ankstyvą pavasarį. Išlįsdavo trumpas stiebas ir prasiskleisdavo didelis žalsvai raudonas žiedas. Aš kiekvieną pavasarį laukdavau, kada jos pradės žydėti. Man tai atrodydavo, jog prasideda pavasaris. Ir va būtent tą pavasarį, pravėrus langą supratau, jog aš nepastebėjau kada jos pražydo. Ir taip pat supratau, jog jos visiškai manęs nedžiugina. Tada pasidarė aišku, kokioje esu gilioje duobėje. Pradėjau galvoti kada tokia pasidariau. Žinai ką padariau pirmiausiai. Sėdau į automobilį ir nuvažiavau į vaistinę. Ten kaip tyčia nebuvo nei vieno žmogaus. Prieinu prie senyvokos vaistininkės ir pasakau: "Man rodosi, kad man depresija". Ji ramiu balsu paklausia kaip jaučiuosiu, paklausinėja kokie požymiai ir panašiai. Tada aš pravirkstu ir išlieju viską: kaip man blogai, kad aš esu abejinga viskam, kad manęs nedžiugina niekas, kad man lyg gumulas stovi gerklėje, kad nenoriu nei rėkt, nei kalbėt, net verkti nenoriu". Ji ramiai mane išklauso ir duoda kažkokių vaistų. Kokių, nepasakysiu dabar. Tada man nerūpėjo. bet man įstrigo, jos pasakytas sakinys: " Labai gerai, jog jūs su pripažinote, kad jums blogai". Va tada aš pradėjau po truputį lipti aukštyn. Tikrai po truputį, savo valios pastangomis. Pradėjau išlipti iš lovos ir kalti į galvą, jog gyvenimas yra labai gražus. (oi jis tikrai tada nebuvo gražus). Pradėjau nuo mažų dalykų, po truputį atverti sau akis. Ir pradėjau išsigąsti, pasirodo aš tokia jau buvau keletą mėnesių: mano gėlės buvo nuvytę,namai baisūs, vyras namie ir taip nebūna- tad jis ir nesureagavo į mano būsena. Mergaitės, na taip vyresnioji pasirūpino mažesniaja. Bet tai, kokia buvau..... Aš išsigandau savęs ir tokio buvimo padarinių. Po to pirmojo negerumo priepuolio, buvau kritusi dar ir dar, bet tikrai ne taip giliai. Tiesiog pradėjau kovoti iš karto ir be vaistų, kad nekrisčiau giliai. Vitaminas B, tam puikus. xanax, bromezopam... trumpa, laikina priemonė. Kai sunku būna, kovoti sunku, o taipppp. Labai sunku. Tą gali suprasti tik buvęs toje duobėje. Būna žmonių stiprių, būna apsimetančių stipriais, būna silpnų. Prie kurių save priskirti. Turbūt negalėčiau nei prie vienų. Sakyčiau aš esu jautrus žmogus. Jautriems sunku, jie nenorėdami į viską skaudžiau reaguoja. Jie dažniausiai kitų nelaimes išgyvena ir prisiskiria sau. Tik tarp jautrių žmonių taip pat yra visokių. Yra komunikabilūs, yra uždari. Kokia aš ir vėl klausimas..... Esu jautri. "degtukas", labai greit užsižiebiu, bet labai greitai perdegu (kovoju su tuo). Kai perdegu pasidaro gėda dėl karštakošiškumo ir atsiprašau. Bet kai užsidegu, aš galiu įskaudinti žmogų (todėl ir kovoju su tuo) Esu garsiakalbė, bet čia mano prigimtis (pas mus šeimoje visi garsiakalbiai), bet būtent dėl to manęs nemėgsta (kažkodėl įsitikinę, jog noriu pasirodyti, bet tiesiog mano toks būdas, kuo daugiau nervinuosi, ar įrodinėju tiesą, tuo garsiau kalbu). Bendraujanti, bet tik tam tikrose erdvėse:darbe, gatvėje, internete. Kai peržengiu namų duris, aš būnu pavargusi nuo bendravimo ir noriu nuo visko atsiriboti, nuo skambučių, bendravimo. Noriu tylos. Savo tylos. Negaliu būti, kaip motina Teresė, aš visiškai neturiu kantrybės. Aš nemylu visų žmonių iš eilės. Tiesiog yra kurie man nepatinka ir aš to neslepiu. Bet kas susiję su mano šeima, aš esu griežtai kategoriška. Mano mergaitės yra tai už ką stosiu, visada ginsiu. Nes tai yra mano dalis. Vyras... chmmm. Gyvenam daug, gerbiu jį, turbūt ir myliu (nes kitaip negyvenčiau), bet jis mane gyvenime yra labai ir daug įskaudinęs. Ir čia įdomu, nes turbūt mane įskaudinę ir mergaitės, bet aš to neprisimenu. Bet kokiu atveju, jis mano vyras.(Bet vis dažniau atrodo, kad jis gyvena su manimi, nes yra naudinga. Kol jo nebūna pirmiau rūpinausi jo vaikais, reikalais, tėvais. Net galvoju, kad kai nereikės jo mama rūpintis, tada susiras kitą?) Ir dar mano broliai ir seserys. Čia šeima, čia tai kas yra šventa.... Bet visgi blogiausia mano ypatybė. Aš negaliu sudėlioti gražiai savo minčių. Kaip į lentynėles, jei pradedu jas kažkur dėlioti, nejučiomis kapstausi, kapstausi, kol suprantu, jog per giliai, filosofiškai pradedu dėstyti. Va čia problema. Tad grįžtu prie pradžios... Kam man reikalingas blogas. Žinoma sau, jog turėčiau kur padėti mintis kai pradeda spausti galvą. Ir ačiū tau Mielas Žmoguti, jog padėjai man šiandien tai suprasti....

Pasikalbėkime apie Keviną

Pasikalbėkime??? Ne perskaičius knygą iki pat pabaigos nesinori iš kalbėtis, norisi tylėti. O varge, norisi tylėti ir galvoti. ... Taip būna? Taip atsitinka? Žinoma, kad ne pas mus... O jeigu... Pradedi įkyriai apmąstyti apie kaimynų vaikus, galiausiai netgi savo. Matyti savo vyro klaidas. Taippp norisi šaukti, tu juk elgiesi taip pat, bet nenori matyti, nenori girdėti. Idealizuoji, manai, jog suvaidindamas kietą, rūpestingą tėvelį, viskas bus gerai. Tu būsi kietas, visi bus patenkinti. Liuks. Apie pačius vaikus, paslėptas emocijas. Kodėl jie tokie tampa. Žinoma, visuose reikaluose, dažniausiai yra kaltinamos mamos. Mamų sprendimai yra smerkiami. Jei vaikas pasielgė negeri, ieškoma priežasčių kažkur. Kur? Kažkur giliai paslėptų. O gal jos visai nepaslėptos, kartais vaikai jau gimsta tokie. Bet ne... visuomenė nori įrodyti, surasti kaltuosius. Kalbant apie vaikus, auklėjimą ir genus, atsimenu skaičiau kažkada D.Doncovos ražkurį romanėlį (oi kaip galima prisijuokti beskaitant, puikus laisvalaikio praleidimas). Ir ji aprašė, apie motiną, kurios vaikas sunkiai susirgo ir ji meldėsi, dievui viską pažadėjo, jog jis liktų gyvas. Na jis liko gyvas, bet tos moterėlės gyvenimas nenusisekė, pasikeitė jos sūnelis ir pasidarė blogas, žodžiu gyvenimo pabaigoj moteris keikė tą minutę kai sūnus pasveiko. Tad į gyvenimą ateina ir blogų ir gerų žmonių. Jų būna tikrai įvairių. Ir ne visi tokie tampa, tokiais ir gimstama. Ir jei kažkas aiškina kitaip, galėčiau prieštarauti. Žmonės turi įgimtas ir nuo prigimimo ydas, tad ir gimsta geri ir blogi. Kitas reikalas, kaip tu tvarkaisi su savo bėdomis. Gali būti su blogom ydom, bet mokėti valdyti jas. Čia jau mūsų suaugusių pasirinkimai ir sprendimai. Bet norėčiau grįžti prie knygos: Lionel Shriver "Pasikalbėkime apie Keviną" We Need to Talk About Kevin. Kodėl ėmiau ją skaityti? Galvoju, gal ir ne būčiau paėmusi, kaip ir nustebau nuėjusi į biblioteką ir vis pamačiusi tą knygą stovinčią, nors pati ją buvau jau įpusėjusi, norėjau pagriebti kokį žmogų už rankos ir įbrukti tą knygą. Kodėl? Nes man e ji patraukė jau nuo pirmų lapų. Kodėl iš vis ją paėmiau skaityti? Juokinga, bet aš pamačiau reklaminį filmuką apie šį filmą. Jame vaidina mano mėgstama aktorė Tilda Swinton (dievinu ją). Suintrigavo. Bet filmo nežiūrėjau. O nežiūrėjau todėl, kad norėjau pirmiau perskaityti knygą. Nes mano nuomone (bet čia gal tik man), kai peržiūriu filmą, man knygą skaityti sunkiau, nes negaliu įjungti savo fantazijos, kaip įsivaizduoju veikėjus, aplinką. Skaitydama aš noriu susikurti savo vaizdą. O pažiūrėjus pirma filmą, tai lyg pateiktas vaizdas, kurį tik pritaikai prie knygos. Fantazijai vietos nelieka. Dabar kažkada būtinai peržiūrėsiu filmą, noriu palyginti su tuo jausmu, kurį išgyvenau skaitydama. O skaitydama šią knyga išgyvenau daug jausmų.... pirmasis motinystės jausmą. paskui persipynė vaikų tarpusavio pavydo jausmas. Niekinimas, apatija, kerštas. Kaltės jausmas. Pabaiga... finalas, tokio jo nesitikėjau, pribloškė. Žiaurumas. Bet taip pat pradedantys atgimti kiti jausmai apie kuriuos kalbėjau anksčiau. Tai, kad mes galime save keisti. Kaip skaičiau knyga, kaip moteris, kaip mama, bandanti suprasti kitą moterį, mamą. Rekomenduoju skaityti tiems, kurie nori jausmų, tikrų jausmų.

Mano svajonių lėlė

Pagaliau radau šią nuostabią merginą, kuri daro nerealias lėles. Pirmiausiai atradau žavią lėlytę kažkur internete. Tada ėmiau ieškoti kas ją pagamino  (Man padėjo draugė). Ir štai radau šią nuostabią merginą. O dar kai pamačiau, jog ji nori padovanoti vieną iš savo darbų.... nesusilaikiau. Be proto noriu.... Ir žinoma tikiuosi, jog ji atkeliaus pas mane, į Lietuvą. Su nekantrumu lauksiu ir tikėsiu likimu...
Наконец, я нашла эту замечательную девушку, которая делает нереальные кукы. Прежде всего, я обнаружила, очаровательную куклу. Тогда я начала искать то, кто её сделалa (мне помогала подрушка). И вот, я нашла эту замечательную девушку. А потом, когда я увидела, что она хочет подарить одну из своих работ .... не воздержалась. я очень хочу её. И, конечно, я надеюсь... что она приходить ко мне, В Литву...... Я с нетерпением буду ждать и верит судьбои...