Kai pabaigiau savo mokslus - sakiau viskas - laisvė. Siuvinėsiu ir siuvinėsiu. Deja, deja. Pasakyk savo planus Dievui, kad turėtų iš ko pasijuokti. Užgriuvo nauji rūpesčiai. Pavargstu, labai pavargsu. Fizinis darbas lieka fiziniu, bet pavargstu daugiau psichologiškai. Kad ir vakar. Man į darbą paskambina anyta ir isterijoj didelėj. Nesuprantu kas darosi, paprašau jog nusiramintų ir paaiškintų. O ji verkdama aiškina jog uošviui didelis spaudimas, permušimai, kad reikia į greitaja vežti, bet jis užsispyrė vienas važiuot. Sakau nusiraminti, tuoj atvažiuosiu. O kaip tyčia pas mane atėjusi į darbą mano mama, jai reikėjo atspausdinti kai kuriuos dokumentus, palieku ją darbe, už raktų ir pas uošvius važiuoju. Nuvažiuoju labai greitai, žiūriu anyta iš vis isterijos priepuolyje - išsigąstu, per šidrį pereina. Klausiu kur uošvis, o ji man isterijoj - jis išvažiavo, sakau sėdam mikliai važiuojam. O jei jam kelyje negerai pasidarys, reik mastyti kaip jo mašiną reikės parvaryti jei kartais guldys į ligoninę. Visą kelią anyta praverkia, kad grįžęs iš ligononės uošvis nesukalbamas , jis tik grįžo - cigaretę užtraukė. O jis tik po chemijos. Paskui vėmė, bet apkaltino jog anyta kad į sriubą kažko pridėjo. Galiausiai nuvažiuojam į greitukę. O jis išeina iš ten. Visiškai neligotas, sveikas. Mes klausiam ką sakė, o jis nieko vaistų reik pirkti. O kadangi jis dabar jau nekalba, tiksliau kalba, bet balso negirdėt., anyta sėda į jo mašina o aš nulekiu klausti kas nutiko, ką jam sakė. O ten budinti sesutė ramiai pasako, jis atvažiavo ir paprašė spaudimą pamatuot ir pažėrė vaistus,kurie, anot jo, jam nuo spaudimo nepadeda. Aš klausiu, o ar jis bent užsiminė ir atsivežė vaistus nuo blogumo, kur onkologoniam jam išrašė. Ji akis išpūtė jis to net nesakė. Paprašiau kad iškviestų gydytoją ir nuėjau atsivesti. Žinoma su anyta atsivedėm su piktumais, bet kas iš to, jis pasirodo jog tų vaistų net nepasiėmė, o anyta namie nerado. Ir mums tik pasiūlė kad kreiptumėmės į gydančią gydytoją, nes jo spaudimas tiesiog puikus. Išlėkė uošvis šypsodamas, o mes su anyta paskui pasimetę. Ir anyta pasakė, jog dabar galvoja, jog jis gerokai šokdina ją. Ji jau grįžo namo su juo. Pikta pasidarė. Aš esu likusi viena su savo mergaite. Dėl uošvio ligos ryte kėliausi - palikdama mergaitę namie lėkdavau padėti, vakare tas pats. Galvojau grįš uošvis - apsvarstys, pasinaikins gyvulius, juk gauna neblogas pensijas. Man kasdien su benzinu važinėti brangu, o ir pavargstu, bet pasirodo klydau. O kai eilinį kartą paskambinau mergaitei ir pasakiau, jog iš savo sesers ją pasiimsiu vėl ne po darbo, o vėliau nes vėl turiu važiuot pas uošvius.... jos balse išgirdau nusivylimą. Kaip pajutau. Kaip jai reikia manęs, kad nors aš būčiau šalia : o dabar vyresnioji Klaipėdoj, vyras užsienį, aš darbe arba tvarkausi pas uošvius. Ar toks gyvenimas.
Tad šiandien rami diena buvo po visų įvykių ir su maniške nusprendėm užsiimti dekupažu. Maniškė darėsi sau pieštukinę, o aš savo mergaitėms pradėtas, bet numestas dėžutes papuošalams. Grįžau iš darbo, suvalgėm manų košės ir ėmės darbo. Šiaip buvo akimirkų kai vos nesikeikiau ir sakiau dekupažas ne man atgrubnagei, visa dažuota, visa virtuvė paskleista įrankiais :D Ir keikiau, galvoju daugiau neužsiimsiu. Bet kai diena buvo karšta ir dažai ir lakas džiūvo greit. Pabaigiau. Ir labai apsidžiaugiau. Man patiko tai ką padariau.
O pirmą pabaigiau dėžutę Medai
Paveikslėlį rinkom abi, aš sakiau kad čia fėjukė, o ji praminė "Coliuke" Tad lieka coliukė. Padekoravau klijuojamais swarovskio kristalais. Man Medai norėjosi dėžutę padaryti vaikiška. Kažką su pasakom, su švelnumu, kas tiktų 10 metei mergaitei. Kažko linksmo, pasakiško, švelnaus.
O va mano 16 metei jau norėjo kažko tokio dar neišeinant iš vaikystės, bet kartu jaunatviško, gražaus ir linksmo. Prie jos komodėlės vargau ilgai. Pirmiausiai numušė ūpą kol suklijavau varlytes. Labai nesisekė. Po to nesugalvojau kokį stogelį daryti, padariau vienaip - viską nubrūžinau - negražu ir numečiau. kai dabar pasiėmiau, jau turėjau viziją. Pirmiausiai stogą ir rankenėles nudažyti žaliai. O stogelyje norėjosi ramunių pievos, kad varliukai atsikėlę šokinėtų. O kokia pieva be rasos lašelių, tad stogelį derinau žalią su ramunėlėmis ir rasos lašeliais (bespalviais swarovskiais). O kadangi varlytes labai nesėkmingai klijavau, jas truputį pasendinau. Galutinis variantas patiko. Reikia sulaukti grįžtatnčios vyresnėlės, kad ji pati įvertintų mano triūsą.
